Labai dažnai pokalbiuose tema iškeliama apie tėčių ir vaikų bendravimo problemą. Santykiai tarp kartų yra skirtingi, ką patarti ar ką nors nuspręsti tik pagal konkrečią situaciją. Šiandien straipsnis skirtas vaikams, kurie savo tėvų rūpestį suvokia kaip kažką neigiamo. Jie mano, kad mama ir tėtis juos gauna, nori daugiau laisvės, nori, kad jų neliestų. Štai istorija apie berniuką, kuris taip pat manė.
„Pavargę, kokie jie pavargę... Nuolat verčia mane ką nors daryti, nuolat kažko prašo, kaip jie mane pritraukė! Berniukas ruošė namų darbus ir buvo labai piktas. Mama vėl už kažką barė, ne, ne grubiai, o ramiai, šnekėjo kaip mažas, o jam jau 10, jis jau suaugęs. Kažkaip buvo įžeidžiama, kad su juo elgiasi kaip su kūdikiu, tada berniukas tai paėmė ir tiesiog parašė tėvams raštelį: „Jau palik mane ramybėje“. Jis sąžiningai įdavė raštelį tėčiui į rankas ir nuėjo miegoti.
Ryte tėvų nebebuvo, kai berniukas pabudo. Nuėjo į vonią nusiprausti, o paskui į virtuvę pusryčiauti. Kriauklėje nebuvo jokių nešvarių indų, tik vienas jo nešvarus indas iš vakar vakarienės. Berniukas nepatenkintas ir iš nuostabos sumurmėjo ir papusryčiavo šaldytuvą. Tačiau ten, kaip ir anksčiau, jam nebuvo pusryčių, o berniukas turėjo pats kepti kiaušinius.
Kaip įprasta, mokykliniams pietums ant stalo nebuvo pinigų. O saga, kuri vakar buvo nuplėšta nuo mokyklinių marškinėlių, vis dar gulėjo ten, kur ją padėjo berniukas. Ant lentynos jam buvo švarios apatinės kelnės ir kojinės, kaip visada. Kažkaip keista buvo, lyg tėvai būtų kažkur dingę naktį. Atrodė, kad berniuko svajonė išsipildė: jis liko vienas, jis liko ...
Berniukas susiruošė ir nuėjo į mokyklą, grįžus tėvų namuose nebuvo. Net išsigando, nežinojo, ką galvoti, bet ir nepaskambino. Po valandos grįžo tėvai, pasirodo, į kiną nuėjo po darbo, be sūnaus. Mama greitai paruošė skanią vakarienę, sudėjo tėtį ir save, palikdama dalį berniukui keptuvėje. Tėvai netylėjo, vaiko neignoravo, bet niekas net neklausė, kokius pažymius šiandien gavo, kaip sekasi su klasės draugais, kiek jo klausė. Niekas jam neliepė apsiauti šlepečių, nors vaikinas jas apsiavė pats, greitai suprasdamas, kad grindys šaltos.
Tėvai žiūrėjo televizijos laidą, o berniukas atsisėdo šalia jų. Mama ir tėtis sūnaus neišvarė, mandagiai atsakydavo, jei ko nors paklausdavo, tačiau tėvai apie perdavimą aptardavo išskirtinai tarpusavyje. Jie tiesiog paliko jį, kaip jis prašė.
Berniukas jautėsi kažkaip bjauriai širdyje, apsivilko striukę, apsiavė batus ir išėjo į gatvę. Paaiškėjo, kad vaikščioti, kai tamsu ir nėra bendraamžių, gana nuobodu. Be to, tėvai po jo net nepratarė nė žodžio, vadinasi, nedraudė, o tai dvigubai neįdomu. Berniukas grįžo.
Jis nuėjo į savo kambarį, bet jo lova nebuvo paklota, o tėvai jau buvo savo kambaryje, linksmai kažką aptarinėjo ir ruošėsi miegoti. Berniukas priėjo prie mamos ir liepė nepamiršti rytoj ryte palikti jam pinigų pietums.
Kitą rytą viskas buvo taip pat: tėvai buvo darbe, neplauta berniuko lėkštė buvo kriauklėje, pusryčių šaldytuve nebuvo, tačiau pinigai pietums buvo ant stalo. Buvo tuščia ir liūdna. Išeidamas į mokyklą berniukas parašė tėvams naują raštelį: „Atsiprašau, nepalik manęs ramybėje!
Šiam berniukui nenutiko nieko neįtikėtino. Pats susirado švarius drabužius, pats gamino pusryčius, atliko namų darbus, dar spėjo užsiūti marškinių sagą. Jis tiesiog subrendo, sugebėjo suprasti, kad tėvai jo negavo, tėvai juo rūpinosi!
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/odnazhdy-malchik-ponyal-chto-roditeli-ne-dostavali-ego-a-zabotilis-o-nem.html
