Mes su vyru pažįstami 10 metų, turime 8 metų dukrą. Apskritai mes neturime priekaištų vienas kitam ir gyvename įprastą gyvenimą.
Sutuoktinis labai ramus žmogus, sakyčiau kalus ir minkštas, visose gyvenimo srityse. Kai pirmą kartą pradėjome susitikinėti, maniau, kad tai miela. Jis niekada su manimi nesiginčijo, visada sutikdavo, atnešdavo gėlių, vykdė užgaidas, buvo mandagus ir nieko neprimygtinai reikalavo.
Pirmas skambutis buvo, kai po trijų mėnesių pasimatymų ir bučinių į skruostą atsisveikinant neištvėriau ir paprašiau pabučiuoti mane į lūpas.
Jis susigėdo, bet nusijuokė. Išdžiovinkite „suspaustas“ lūpas į vamzdelį.
Po to buvo bandoma jį išmokyti bučiuotis, bet jis visada buvo labai nerangus. Apėmė jausmas, kad jam to nereikia, užtenka susikibti už rankų ir tiesiog būti.
Praėjus šešiems mėnesiams, mes pirmą kartą, vėlgi, mano iniciatyva. Jaučiausi nesmagiai dėl tokios mūsų santykių eigos. Bet jis labai geras žmogus, aš jį mylėjau, priėmiau tokį, koks jis yra, ir savo iniciatyva stengiausi užpildyti jo gėdą.
Susirinkome praėjus metams po susitikimo, suvaidinome kuklias vestuves ir pradėjome planuoti vaiką. Kad ir kaip būtų juokinga, tikroji problema buvo banali santuokos dalis. Visada pati inicijavau procesą ir kartais atrodė, kad kažkas su manimi negerai. Tai sukėlė kompleksus.
Laimei, greitai pastojau ir prasidėjo kiti rūpesčiai. Remontas, darželio sutvarkymas, dukrytės gimimas, pirmieji žingsneliai, darželis, mokykla. 7 metai prabėgo kaip viena diena.
Prieš 2 metus pas mus atėjo dirbti naujas darbuotojas. Jis iš karto pradėjo manimi domėtis. Ilgą laiką apsimečiau, kad nepastebiu jo piršlybų, priešinausi, užmerkiau akis į kilusią simpatiją.
Pradėjau dar labiau stengtis palaikyti santykius su vyru, bet jie tik blogėjo.
O kolega nepasidavė, visada buvo šalia ir primindavo, kad esu jauna, patraukli moteris.
Dėl to po dar vienos nesėkmės su vyru pasidaviau ir...pamečiau galvą.
Vos prasidėjus šiems santykiams sužydėjau, pradėjau prižiūrėti, puoštis. Atrodė, kad man buvo įkvėpta nauja gyvybė. Tiek daug komplimentų mano kryptimi, aš niekada gyvenime negirdėjau!
Kolega – pasitikintis savimi, stiprus, kartais arogantiškas ir labai atkaklus. Ir visus šiuos metus man taip trūko vyriško principo. Pavargau jaustis nepageidaujama su vyru, kuris net negali imtis iniciatyvos vykdydamas santuokines pareigas. Ir su šiuo vyru jaučiuosi patraukli ir moteriška.
Tačiau aš visą laiką jaučiuosi kalta. Esu sutrikęs ir nežinau, ką daryti.
Vyras nuostabus visomis prasmėmis, bet visiškai nieko kaip vyras. Ir aš esu moteris, ir turiu savo poreikius. Visus metus nesugebėjau pažadinti žmonoje instinktų, kad ir kaip stengiausi. Ir nemanau, kad pavyks.
Naujasis vyras yra pasirengęs, kad dėl jo palikčiau savo vyrą, bet negaliu palikti savo brangaus žmogaus, net jei gyvename kartu kaip sugyventiniai arba kaip brolis ir sesuo.
Jaučiuosi šlykščiai, bet nematau išeities iš šios situacijos.
Manau, laikas viską sustatys į savo vietas. Tuo tarpu... tebūnie kas gali. Gyveni tik karta!
