Praėjusių metų mano mamos draugė metė geras pareigas, pardavė prašmatnų butą ir išvyko gyventi į kaimo namą. Viskas, pavargęs, pavargęs nuo siautulingo ritmo, išsekęs, perdegęs. Jos absoliučiai niekas iš pažįstamų nepalaikė, jie sukiojosi prie šventyklos, lyg ponia išprotėjo. Kaip tu gali palikti tokį gerą darbą, kaip gali pakeisti gyvenimą mieste su daug perspektyvų, kad likti kaimas, kurio kieme yra daržas, netoli pelkė, o iki artimiausios parduotuvės tenka pusvalandį trypti siauromis gatvelėmis. takai?
Ir žinote, jai nerūpi, ką apie ją sako. Ji jaučiasi be galo laiminga ir yra pasirengusi praleisti likusias dienas šiame kaimo kaime. Ji skaito knygas, kvėpuoja grynu oru, augina kultūrines daržoves ir gėles, verda barščius vaikams. Ne, žinoma, ji neatsisakė visko iki galo, ji uždirba pinigus namuose, bet pagal valią, kaip sakoma, medžioklėje. Mažiau pinigų, bet ji laiminga.
Ir tokių žmonių daugėja. Na, žinoma, ne visi persikelia gyventi į dykumą, bet ryžtasi kardinaliems gyvenimo pokyčiams. Pavyzdžiui, pažįstu gydytoją, kuris po 10 metų darbo chirurgu pasuko į fotografiją, pažįstu vieną buhalterę, kuri viską metė ir įstojo į žurnalistiką. Ir kiekvienais metais atsiranda vis daugiau laisvai samdomų vertėjų, nes dėl nuolatinio interneto prieinamumo nebegalite prisirišti prie griežto grafiko, konkrečios darbo vietos, galite dirbti neišeidami iš namų, tiesiog su chalatu, gurkšnodami kavos.
Kažkas tiesiog nusprendžia pakeisti savo gyvenimą, o kažkas pavargo nuo gyvenimo! Nuo ankstyvos vaikystės mums primetama tvirta nuomonė apie sėkmę. Ar įmanoma pateikti aiškų šio žodžio apibrėžimą? Mes mokomi nuo darželio. Reikia, paskubėk, būk kantrus, nepasiduok, pirmyn, daryk. Ir taip iki išėjimo į pensiją! Pašėlęs ritmas, beprotiškos lenktynės, esame įpareigoti, bet norime ko nors pasiekti, kažkuo tapti, todėl turime arti kaip visi!
Yra žmonių, kurie kaip arkliai aria nuo ryto iki vakaro. Jie neserga, netingi, visada darbe, net kai laisva diena, nepavargsta, neskuba atostogauti, neina i ligonine, jie neprašo vaikų į vakarėlius ir susitikimus. Nes jie nori būti sėkmingi! Ar tikrai to reikia kiekvienam?
Ir kas nusprendė, kad tai yra sėkmė? Manau, kad to niekam nereikia. Ir tai gali suprasti tik labai pavargę žmonės. Jie tiesiog viską meta, pagaliau suprasdami, kad svarbiausia – ramybė, tai galimybė niekur neskubėti, neišgyventi, o gyventi.
Yra tokių, kurie visą gyvenimą bėgioja, bėga, o paskui krenta, atsikelia ir supranta, kad laikas viską keisti. Beje, labai dažnai tokia tampa mūsų karta, kuri nuo mažens jau vadovauja pareigas, o po 20 metų suprato, kad visi nebenori, pritrūko jėgos, visi viską matė, išmoko ir nori poilsis. Dažniausiai šis suvokimas atsiranda dėl didelio pervargimo arba po streso. Ir jie nusprendžia pakeisti save ir savo gyvenimą, kad galėtų mėgautis, atsipalaiduoti, prisitaikyti prie savęs, o ne prie kito.
Sėkmės besivaikantys ir jau nuo visko pavargę žmonės niekada nesupras vienas kito. Kiekvienam savo, nes yra tokių, kuriems patinka šis beprotiškas skubėjimas. Bet jei staiga supratote, kad nebeturite jėgų, nebegalite daryti to paties, kaip anksčiau, nebijokite keisti savo gyvenimo. Tai per trumpa, kad į jį būtų žiūrima taip rimtai.
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/zhizn/utomlenie-ot-uspeshnosti-i-ustavshie-ljudi.html
