Andrejus gimė 69 m. Kai jam sukako metukai, tėvai išsiuntė jį auginti į kaimą pas senelius. Patys tėvai liko mieste. Jie turėjo labai rimtą ir sunkų darbą, todėl sūnui nebeliko laiko. Ir tada jie taip pat pradėjo mokytis vakarais.
Andrejus nebuvo šiek tiek įžeistas, kaip dažnai nutinka, savo motinai ir tėvui, kad jie pastūmėjo jį pas senus žmones mokytis. Nes Andriuška labai mylėjo savo senelį! Kartu su juo išgyveno visą karą ir net du kartus buvo sužeistas.
Senelis taip pat labai mylėjo mažylį, nors auklėjo jį griežtai, kartais net su diržu įskrisdavo. Bet visa tai buvo tik verslas. Kai Andrejui sukako 7 metai, tėvai nuvežė jį į miestą ir išleido į mokyklą. Tačiau per visas šventes vaikinas vis tiek eidavo pas senelį.
Visko, ką Andrejus žino, išmokė jo senelis! Ir jis buvo labai protingas ir patogus žmogus, todėl Andrejus užaugo taip pat.
Kai Andrejui buvo 11 metų, vaikščiodamas su vaikinais mieste, vitrinoje pamatė gražų, tikrą, odinį rutulį. Kainavo tada net 6 rublius. Žinoma, tais laikais vaikams niekas neduodavo kišenpinigių, antraip būtų galima tokį vertingą pirkinį su berniukais klube įsigyti. Taigi jie vaikščiojo šalia parduotuvės, susierzinę dūsaudami. Andrejus taip norėjo tapti tokio kamuolio savininku, bet nežinojo, kur gauti pinigų.
Žinoma, galite paklausti savo senelio, bet Andrejus bijojo, kad jis to neduos. Tada jis nusprendė paprašyti močiutės įkalbėti senelį. Tačiau kambario langas buvo atidarytas, o senelis pats viską girdėjo. Jis pasikvietė anūką ir liepė viską prisipažinti.
Andrius neturėjo kito pasirinkimo. Jis prisipažino, kad labai norėjo to odinio kamuoliuko. Tada senelis nusišypsojo ir pasikvietė berniuką į savo dirbtuves. Ten jis turėjo daug įdomių dalykų, bet senelis buvo parankus, viską darė pats. Taigi, senelis išėmė kibirą vinių, padavė jį ir plaktuką Andrejui su žodžiais:
– Štai nagai, reikia visus sulyginti. Jei tai padarysi, aš tau duosiu pinigų už kamuolį.
Andrejus su siaubu pažvelgė į sulenktus nagus ir manė, kad niekada nesusitvarkys su užduotimi. Dvi valandas kentėjo, o tuo metu visai nenorėjo jokio kamuolio. Senelis paprastai ten kažką darydavo savo ir tik retkarčiais žvilgtelėdavo, kaip sekasi jo anūkui. Ir Andrejus sumušė visus pirštus, ašaros jau bėgo iš akių iš skausmo ir apmaudo.
Negalėjo atsispirti ir viską atėmė. Kitą dieną pabudau ir galvojau, kad gal reikėtų kreiptis į savo vaikinus, tegul padeda. Bet paskui persigalvojo, nes bijojo, kad senelis nepamanys, kad jis tinginys ir bailys. Berniukas turėjo susikaupti ir toliau dėti pastangas. Jis dirbo visą dieną, bet vis tiek išlygino visą kibirą vinių!
Senelis patikrino darbą, pagyrė ir pasakė:
- Štai tavo 6 rubliai. Žinai, būčiau tau nupirkęs tą kamuolį, jei būtum manęs to paprašęs. Bet dabar jūs žinote, kaip sunku užsidirbti pinigų. O dabar kamuolys jums bus brangesnis!
Senelis buvo visiškai teisus. Andrejus buvo labai atsargus su savo kamuoliu, jei neatsižvelgsite į tai, kad visi jį spardė. Jis buvo susiūtas, suklijuotas ir jis išbuvo 6 metus! Jį išmetė tik tada, kai visiems tapo aišku, kad jam išvis joks remontas, susitvarkė savo!
Nuo to laiko praėjo daug metų. Senelio Andrejaus gyvo nebėra, bet tą pamoką vyras išmoko visam gyvenimui. Taip, jis buvo šiek tiek žiaurus, bet labai reikalingas, svarbus ir laiku. Ši pamoka padėjo Andrejui ne kartą gyvenime! Net ir dabar jis niekada nepasiduoda ir nepasiduoda sunkumams, o eina savo tikslų link, nors ir lėtai, bet užtikrintai ir tvirtai. Andrejui visada buvo lengva įveikti kylančias problemas ir bėdas. Net jei buvo labai sunku, jis susiėmė ir rado išeitį iš situacijos.
Štai toks pasaulinis senelis!
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/urok-ot-dedushki-kotoryj-zapomnilsya-na-vsju-zhizn.html
