Dauguma žmonių taip nekantriai laukė Naujųjų metų švenčių, ruošėsi, išpirko visus prekybos centrus, padengė stalus, apsirengė ir savo butą. Bet vis dėlto, kas mus skatina? Visi švenčia, o mes švenčiame? Ir su gimtadieniais lygiai taip pat. Visą dieną pūpsai virtuvėje, gamini, tada likusį laiką puošiesi, kaip ta pati naujametinė eglutė, tada svečiai, sveikinu, tada miegas – viskas, gimtadienis baigėsi.
Tikrai laimingi žmonės visų šių „didžiųjų“ švenčių visai nešvenčia. Neseniai pagalvojau, kam man reikia viso to šurmulio ir gyvenimo pagal šablonus. Pasirodo, viską darome taip, kaip liepia visuomenė, elgiamės kaip visi, darome taip pat, kaip ir visi kiti. Tačiau kiekviena diena žmogaus gyvenime yra didelė dovana. Visi laukiame švenčių, o kodėl jų nepasigaminus patiems, bet kurią dieną ir bet kada. Verta švęsti absoliučiai kiekvieną mūsų gyvavimo dieną!
Pavyzdžiui, vaikystėje jie atkalbinėjo mane nuo švenčių. Žinoma, dabar aš vis dar viso to „atsisakau“, bet jau arti to! Prisimenu, kaip man buvo 8-9 metai, ir vis tiek buvau visai kvailai tempiamas su jais pas gimines švęsti šeimos šventės. Didžiuliai stalai, gardėsių jūra, didelės žmonių iki 20 metų grupės. Moterys bėgiojo, visi atnešė indus su maistu, pasirūpino, kad visiems užtektų stiklinių ir stalo įrankių. Vyrai paskubomis pildė taures, laidė pokštus, pasakojo gyvenimo istorijas. Nežinau, turbūt visi linksminosi, buvo 90-tieji metai, tada žmonės galėjo tik pamaloninti save visokiais sudėtingais patiekalais ir triukšmingomis kompanijomis.
Bet tie laikai jau praėjo, bet įprotis susiburti su triukšmingomis kompanijomis, gaminti 100 žmonių, o paskui pusę viso išmesti, išlieka.
Dabar tiesa tokia, kad vaizdas šiek tiek kitoks. Jaunos mamos varžosi tarpusavyje, kuri geriau atšvęs vaiko gimtadienį. Kviečia vienas kitą į šventę, puikuojasi patiekalais, apranga, dekoravimu, fotografuojasi, kad paskelbtų tinkle. Dabar vaikui tokie gimtadieniai, kad pinigų neužteks! Daug kas kviečia animatorius, brangias kavines, žaidimų kambarius, net žvaigždes, o dovanos tokios brangios! Bet vaikui viso to nereikia, apskritai reikia tik tėvams.
Turiu pažįstamą šeimą, kuri gyvena labai kukliai, kasdien valgo beveik tuos pačius makaronus, viskuo jie neigia save, bet kaip atostogos visais būdais eina į brangius restoranus, mėgaujasi savo virtuve ir paslauga. Paklausiau: kodėl negalime viso to išlyginti, kasdien skaniai pavalgyti ir neįtraukti restoranų. Bet jos draugė atsakė, kad darbo dienos yra darbo dienos, bet kartą per mėnesį valgyti omarų, ikrų, karpačio – tai kaip tik!
Aš nesuprantu to. Tikrai laimingi žmonės taip negyvens. Jie turi atostogas kiekvieną dieną. Jau nekalbu apie tai, kad jie kasdien valgo brangius patiekalus ir ką nors švenčia su gėrimu, ne, jie tiesiog visada turi ryškų ir skanų maistą. Jie džiaugiasi kiekvieną valandą ir jiems nereikia šio kontrasto tarp kasdienio gyvenimo ir šventės, jie nesiekia pasigirti prieš ką nors, jie yra tokie geri!
Teisingai, ar ne? Kodėl visą gruodį taip ruošėmės, šurmuliavome, skubėjome, dengėme didžiulius stalus, o paskui, trenks, skamba, ir šventės jausmas išgaravo? Ar turiu tokį? Ir kiekvienais metais, su kiekviena „didžia“ švente aš tiesiog pasimetu, ir nenoriu nieko švęsti. Manau, kad žmogui nereikia laukti ypatingos progos gaminti Olivier ar pasikviesti svečių. Ką tu manai?
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/po-nastoyashhemu-schastlivye-ljudi-ne-otmechajut-velikie-prazdniki.html
