Pastaruoju metu žmonės tapo tokie pikti. Jie visiškai pamiršo, kas yra gerumas, kad reikia padėti tiems, kuriems to reikia, kad reikia daryti gerus darbus. Aplink žiaurumas, skausmas, pyktis. Tačiau būtent geri darbai daro mus žmonėmis, daro mus labai laimingus.
Istorija, kurią papasakosiu greičiausiai, vyksta kasdien ir skirtinguose miestuose. Galbūt jūs taip pat padarėte tai. Pats mačiau, kaip kai kurie tinklaraštininkai internete tai paverčia ištisu šou. Na, tai jų reikalas – daryti gerus darbus tiesiog taip, arba prieš kamerą. Galbūt jie tiesiog nori, kad žmonės pabustų ir darytų taip, kaip jie daro.
Taigi vieną rytą ruošiausi pasigaminti pusryčius ir pastebėjau, kad visai neturiu duonos. Parduotuvė šalia, lauke geras oras, apsivilkau lengvą striukę, sportbačius, pagriebiau piniginę ir nubėgau į prekybos centrą. Vakare norėjau nusipirkti duonos, bet visai pamiršau, nes buvo daug darbo.
Apėjau parduotuvę, išsirinkau duoną, pasiėmiau dar vieną dėžutę mėgstamos arbatos ir nuėjau prie kasos. Eilėje prieš mane stovėjo močiutė. Pastebėjau ją dar anksčiau. Ji ilgai stovėjo prie bakalėjos, tada kažką įdėjo į krepšį, atrodė sutrikusi. Taigi, atėjo eilė močiutei. Ji turėjo minimalų produktų rinkinį – mažą pieno dėžutę, pigius makaronus ir tokius pat pigius saldainius. Atėjus laikui susimokėti, močiutė pardavėjai į delną padavė keksą. Bet pardavėja, viską suskaičiavusi, pasakė, kad močiutei neužtenka susimokėti.
Kokiu apgailėtinu žvilgsniu močiutė žiūrėjo į šiuos gaminius, reikėjo kažką palikti, viskam neužteko. Mano širdis suspaudė, tiesiai į ašaras, nuoširdžiai! Močiutei sakiau, kad už pirkinį sumokėsiu, o prie kasos dar paėmiau sausainių, arbatos, troškintos mėsos skardinę, paktą kondensuoto pieno - na žinai, akcijos visada būna. Močiutei tokia situacija buvo gėda, bet aš ją patikinau, kad viskas tvarkoje ir pagalbos atsisakyti nereikia.
Sumokėjau už močiutės pirkinius, duoną, kavą ir nuėjau prie išėjimo. O senutė priėjo prie manęs ir su ašaromis akyse pradėjo sakyti, kokia ji dėkinga. Daviau jai dar šiek tiek pinigų ir liepiau išleisti juos bakalėjos pirkiniams. Tą akimirką savo poelgiu nesididžiavau. Tai buvo labai sunku mano sielai. Pasaulyje tiek daug senų žmonių, kuriems neužtenka pinigų net standartiniam gaminių rinkiniui. O kiek mūsų, stovinčių ir besirenkančių parduotuvėse, „ką aš pirkčiau“. Kodėl neįmanoma bent retkarčiais padėti nuskriaustiesiems? Gal seniems žmonėms to nereikia, gal vaikams kažkam neužteks.
Ar jums būtų koks skirtumas, jei išleistumėte porą šimtų žmogui, kuriam to tikrai reikia? Ar supratimas, kad galėjai bent kažkam padėti, nėra geriausias atlygis už tavo poelgį? Parduotuvėse yra daug močiučių, kurios parduoda kažką iš sodo, kodėl gi iš jų ko nors nenusipirkus, pridedant šiek tiek ant viršaus? Kodėl gi ne būti malonesniam?
Ir žinote, kai padėjau močiutei, kai ji stovėjo beveik su ašaromis akyse ir už tai dėkojo, man buvo taip sunku. Bet paskui visa tai pakeitė kažkokia laimė. Taip, iš parduotuvės išėjau laimingas žmogus! Pasirodo, taip puiku padėti žmonėms. O tada namie suvalgiau sumuštinius, nuploviau juos su kava ir prisiminiau, kaip į mane žiūrėjo močiutė ir kaip spindėjo jos akys. Ir mano siela spindėjo!
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/zashla-v-magazin-kupit-sebe-hleba-a-vyshla-schastlivym-chelovekom.html
