Ferhatas žinojo, kad Dzuneit buvo už Ozguro valgymo ir komisaro Jemo sužeidimo. Jis žinojo, bet negalėjo nieko įrodyti. Jie nešaudė į komisarą iš Juneito pistoleto. Ferhatas nesuprato, kaip tai įmanoma, ir nusprendė, kad dvare yra išdavikas, padedantis šiam niekšui. Ferhatas tikėjo, kad Juneyt neturės drąsos pasirodyti prieš jį, tačiau jis labai klydo.
Dzhuneit suprato, kad Ferhatas nieko jam nepadarys savo šeimos ir Ozge akivaizdoje. Pasisemęs drąsos, jis priėjo prie Namykos dvaro vartų ir, pažvelgęs Ferhatui į akis, pasakė, kad jie neturi jo įrodymų. Tai yra jo namai, juose auga jo dukra. Ferhatas nesitikėjo tokio įžūlumo iš Dzhuneyt ir už tai „smogė“ jam į veidą.
Nežinia, kaip ši scena būtų pasibaigusi, tačiau Djulida neleido jai vystytis, sakydamas, kad Ozge visai ne Juneyt dukra, o Ferhat dukra.
Ferhatas liepė Molchanui visus nuvežti į namus, o jis pats nusivedė Dzhuneit į kiemą.
Ferhatas nežinojo, ką daryti teisingai. Jis turi nužudyti niekšą, tačiau neseniai jis davė žodį Aslai, kad jo gyvenime nebėra pistoleto. Ir kaip dabar jis galėjo sulaužyti savo žodį.
Ferhatas nusivedė Juneyt į kiemą, o paskui pasiėmė pistoletą. Dzhuneitas, nusprendęs, kad tai pabaiga, atsiklaupė priešais Ferhatą. Ir būtent tą akimirką Ožė išbėgo pas juos.
Ferhatas negalėjo nužudyti Juneyt vaiko akivaizdoje, nes būdamas 12 metų jis patyrė šį skausmą. Ferhatas paleido Juneyt, o jis, laikydamas dukrą prie krūtinės, ramiai įėjo į dvarą. Junate džiaugėsi. Jis žinojo, kad Ožė nėra jo dukra, tačiau šio kūdikio dėka jis vėl galės gyventi dvare.
Ferhatas ilgai galvojo, ką daryti su Juneyt. Asli negalėjo būti po vienu stogu su savo brolio žudiku, o Ferhatas negalėjo sulaužyti savo žodžio.
Naktį, kai visi miegojo, Ferhatas pažadino Dzhunate ir liepė draugiškai išeiti iš šio namo.
Jis paleidžia jį ir suteikia jam galimybę susitikti su Ozge. Bet tik jo akivaizdoje.
Juneyt neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik palikti šį namą. Tuo tarpu Ferhatas jį stebėjo.
