Visi žinome, kas yra išdavystė, nes esame ją patyrę ne kartą. Dažniausiai, kai kalbama apie draugų, kolegų, artimųjų išdavystę, pasidaro skaudu, įžeidžianti, apskritai emocijų pliūpsnis. Kalbant apie savęs išdavimą, tai neatrodo kažkas baisaus. Ir apskritai tai vyksta tyliai ir nepastebimai, bet pasekmės tada gali būti labai skaudžios.
Įsivaizduok. Jūsų kūnas prašo gydymo, priežiūros, poilsio, bet jūs jam to neduodate. Jūs visada turite ką nors svarbesnio nuveikti. Tai kodėl tada stebitės, kai kažkas nustoja veikti?
Arba savo jausmus. Jie jums signalizuoja, kad su tam tikru žmogumi nesijaučiate gerai, kad reikia keisti savo gyvenimą, kad reikia judėti kita linkme. Ir vėl viską ignoruoji, nes „reikia“, „privalo“, „taip teisinga“. Kada nors suprasite, kad turėjote įsiklausyti į save, bet bus per vėlu.
Tai yra savęs išdavystė. Mes nuolat save traiškome kažkokiais požiūriais, baimėmis, draudimais. Mes bijome būti nesuprasti, bijome vienatvės, bijome, kad būsime teisiami, bijome ką nors suerzinti ar net užnuodyti gyvenimą. Mes bijome išduoti kitus, bet nebijome savęs. Taip, išdavystė gali būti net tame, kad kuriame save iš to, kas nesame, taip paneigiant savo esmę. Mums labiau patinka būti tobuliems, o ne gyviems.
Ir taip nutinka kiekvieną dieną, mes neklausome savęs, negirdime savo poreikių ir norų, dėl to patiriame nepasitenkinimą savo gyvenimu, savimi.
Kodėl už mus sprendžia kiti? Kodėl mes sutinkame su tuo, ko nenorime, jei tik tam, kad galvotume apie mus gerai? Kodėl norime būti geri tiems, kurie mums šluosto kojas? Kiek tu gali save išduoti?
Jei staiga suvokiate, kad turite kokių nors sunkumų darbe, bendraujant, asmeniniame gyvenime, pagalvokite, ar kažkaip save neišdavėte? Jei išduotas, tai kodėl? Dabar mokate kainą, bet ar tikrai verta?
Manau, kad žmogus yra nelaimingas tik dėl vienos priežasties – todėl, kad išduoda save. Ignoruoja gurkšnius širdies srityje, toliau rūko ir ištinka širdies priepuolis. Toliau gyvena su nemylimu žmogumi, išduoda. Jis ir toliau dirba ten, kur nemėgsta, sulaukia nepagarbos iš kolegų, o pinigai liejasi pro pirštus. Jis ir toliau šypsosi tam, kurio nekenčia, sulaukia iš jo apkalbų už nugaros.
Suprask, tu negali apsimetinėti, negali būti nenuoširdus su kitais ir su savimi. Neprivalote visko daryti teisingai, nes neužtenka daryti teisingai, jūs taip pat turite būti tam pasiruošę. Tai, kad jūs dabar aukojate save dėl kažko, peržengiate save, nesuteiks jums laimės, net jei pasieksite savo tikslą.
Kad ir kokios būtų gyvenimo aplinkybės, kad ir kas tave skaudintų, kad ir kas tave išduos, kad ir kaip būtų sunku, kartą ir visiems laikams įprask būti tik su tais, kuriems tavęs reikia, daryti kas tau patinka, nelipk į kažkieno gyvenimą, jei tavęs nepašauks, nepadėk, jei tavęs neprašo, netikėk, jei jau buvai apgautas, nelaukite kažko iš ten, iš kur nieko nebuvo atėjo! Nelaikykite tų, kurie nuo jūsų bėga, niekam neprimeskite savęs, jei nesate mylimi. Neišduokite savęs. Tu esi pats brangiausias žmogus sau! Taip, kaip tu myli save, niekas planetoje tavęs nemylės!
Dabar jums gali būti sunku suvokti šių žodžių tiesą, bet tikiu, kad kada nors jūs viską suprasite!
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/predat-sebya-eto-tozhe-predatelstvo.html
