Kaip būtų gyventi paprastai, jei žmonės galėtų skaityti vieni kitų mintis. O gal mums to visai nereikia, kodėl kartais reikia žinoti, kad kažkas mūsų nemėgsta ar nori mums skriausti? Bet vis tiek nemokame skaityti kitų minčių, nežinome, ką žmogus jaučia, apie ką galvoja, kokios emocijos jį užvaldo. Ir tik mums atrodo, kad tarp mūsų vyksta bendravimas, tik mums atrodo, kad supratome, apie ką to žmogaus išgyvenimai, ką jis turėjo omenyje, kai mums ką nors atsakė. Mums tik atrodo.
Kol neišmoksi kalbėti apie savo jausmus, kol nepaklausi žmogaus, ar teisingai jį supratai, tarp jūsų kils nesusipratimas, dėl kurio gali kilti pasipiktinimas, priekaištai ir kita negatyva efektai.
Žmogus nesugeba teisingai suprasti žmogaus veido išraiškos, balso tono, gestų. Jei taip manote, tuomet jūs labai pervertinate save. Kol jums nuoširdžiai ir sąžiningai nepasakoja apie savo jausmus, jūs negalite nieko iki galo suprasti. Dėl to, kad daug kas liko nepasakyta ir nesuprasta, pradedame daryti klaidingas išvadas. Daugelis netgi ieško žmonių emocijų ir jausmų pranešimuose. Bet taip mes skaitome žinutes ir nesugebame suprasti, kokie išgyvenimai ir jausmai apėmė žmogų, kai jis jas rašė!
O norint suprasti žmogų, visai nebūtina tapti psichologu! Tereikia užduoti tiesioginius klausimus, klausiant, ką žmogus iš tikrųjų išgyvena, kaip jaučiasi, tikrus jausmus. Tai ypač svarbu, kai kalbama apie mums artimus žmones. Turime jų paklausti ir turime jų klausyti! Ir mes taip pat turime nuoširdžiai kalbėti apie savo emocijas ir jausmus, t.y. tai veikia abiem kryptimis!
Tarkime, tau atrodo, kad kažkas privalo tavęs atsiprašyti, o dabar tu sėdi ir lauki, kol žmogus tai padarys, tik palauk ir viskas. Arba gali laukti visą amžinybę, nes žmogus gali nežinoti, kad tave kažkuo įžeidė. Kai kalbi su žmogumi, tu tiesiog tyli, užuot kalbėjęs apie savo išgyvenimus ir jausmus. Jūs laukiate, kol žmogus perskaitys jūsų mintis. Tai ypač aktualu porose, moteris kažkuo įsižeidžia ir tikisi, kad pats vyras atspės, kad ją įžeidė. Bet tereikia viską pasakyti tiesiai, be užuominų!
Visada reikia dalintis savo jausmais, emocijomis, lūkesčiais. Juk kiek daug problemų gyvenime kyla dėl to, kad tarp žmonių kažkas lieka nepasakyta! Visai neseniai man pavyko užmegzti ryšį su savo senu draugu. Daug metų tylėjome ir įsižeidėme vienas ant kito, bet staiga norėjau sužinoti, kaip jai sekasi, kas vyksta jos gyvenime. Ir aš jai parašiau, ir mes galėjome vienas kitam pasakyti viską, kas verda, išspręsti visus klausimus ir nutylėjimus, atverti savo jausmus.
Sudėtinga? O kadangi tau atrodo, kad tavęs nesupras, tu bandai iš anksto nuspėti pašnekovo reakciją, bet negali žinoti, kaip tiksliai jis sureaguos! Tu negali! Todėl turime klausti, kalbėti ir klausyti!
Galite pradėti atvirai pasikalbėdami apie savo jausmus su draugais, atsakydami į paprastą klausimą: „kaip sekasi?“. Ką dažniausiai atsakote: „gerai“, „padarys“, „nieko“. Tikriausiai manote, kad šis klausimas jums užduodamas tik iš mandagumo, bet jūs tikrai negalite žinoti! Staiga klysti?
Jūs negalite skaityti minčių ir niekas negali. Todėl jums tereikia padėti vieni kitiems apie juos kalbant!
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/ljudi-ne-umejut-chitat-mysli-drug-druga-o-svoih-chuvstvah-nado-govorit.html
