Mūsų tėvai davė mums auklėjimą ir išsilavinimą. Jie daug ką neigė savęs, atsisakė savo planų ir tikslų, stengėsi padaryti viską, kad mums nieko nereikėtų. Ir ką mes atsakome? Mes užaugome ir tiesiog iš pradžių pradėjome rečiau skambinti, o paskui visai nustojome tai daryti. Kokia tokio požiūrio į tėvus priežastis? Dėl bet kokios problemos kaltos abi pusės, todėl verta išspręsti šią problemą!
Tėvai tikisi iš mūsų dėmesio ir pagarbos, kai jau tampame suaugę ir nepriklausomi žmonės. Tai savotiškas dėkingumas, kuriuo reikia vadovautis tėvams. Tačiau ne visos šeimos gerbia ir gerbia vyresniuosius. Kodėl?
Atsiradus vaikams, tėvai visą gyvenimą atkuria kitaip, naktimis nemiega, viską išleidžia laisvo laiko vaikams, kantriai aprūpinkite jiems gerą miegą, sveiką mitybą, vaikščiojimą, drabužius, žaislai. Ir daugelis moterų, tapusios mamomis, savo vaikams pradeda rodyti hiperglobą, kuri vadinama meile. Tačiau galiausiai jų vaikai užauga neatsakingi ir priklausomi.
Dėl to, kad mamai per daug rūpi tik fizinė vaiko sveikata, ji net nesigilina, kad jos atžalai kartais prireikia paramos, patarimų, pagalbos iškilus problemai. Jis tik suteikia tokias sąlygas, kurios nieko blogo neprives, kontroliuoja vaiko veiksmus, pamiršdamas, kad jis taip pat turi norų ir jausmų.
O dabar vaikas užauga, su suaugusiųjų gyvenimu, taip sakant, susiduria su realybe, ir jis turi visą krūvą problemų. Jis visiškai nesupranta, kaip valdyti savo gyvenimą, kaip elgtis, ką daryti. O ar jis šiuo atveju dėkingas mamai, kad jį užaugino? Ne, jis turi daug problemų, nuoskaudų. Juk jis nieko neišmano apie gyvenimą ir lygiai kaip šuniukas baloje yra priverstas knistis problemose.
Ir reikia ugdyti vaiką, kad jis suprastų savo žodžių, sprendimų ir veiksmų pasekmes. Taip, kad jis pats pasirenka savo ateitį, įvertindamas visus už ir prieš.
Taip. Ne visi suaugę vaikai skambina savo tėvams ne todėl, kad jie labai užsiėmę, o todėl, kad yra įsižeidę, nes nėra emocinio ryšio. Ir dėl to kalti tik tėvai, o ne vaikai. Niekas nemoka auklėti vaikų, niekas nežino, kas teisinga, o kas ne. Tačiau tiesa yra ta, kad su vaikais reikia elgtis ne kaip su silpnavaliais padarais, o kaip su individais. Leiskite jiems klysti, žinoma, patarkite, bet nebandykite priversti jų elgtis tik taip, kaip nori tėtis ar mama, kur nors būkite griežti, bet nepamirškite pagirti, palaikyti sunkiose situacijose, būti, jei reikia, pagalve verkiant ir patikima pečių. Priešingu atveju visi vaiko siekiai ir troškimai bus tiesiog užmušti.
Jeigu tarp tėvų ir vaikų daug nuoskaudų, daug nesusipratimų, tai jiems užaugus ir pradėjus savarankišką gyvenimą bendravimas nutrūks. Todėl, kol jūsų vaikai dar paaugliai, geriau atsisėskite ir pasikalbėkite apie viską, atvirai, nuoširdžiai. Ir svarbu ne tik klausytis, bet ir išgirsti savo vaiką, tik tada bus galima užmegzti kontaktą!
Ką pasakyti vaikams, kurie neskambina savo tėvams? Išmokite atleisti, nes jie yra jūsų brangiausi žmonės. Jie stengėsi iš visų jėgų, nemokėjo to daryti teisingai, jiems buvo sunku visko išmokti, galbūt dabar dėl to gailisi. Tiesiog atsisėskite ir pasikalbėkite, nes kada nors šių žmonių nebebus...
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/vyrosshie-deti-ne-zvonyat-svoim-roditelyam.html
