Aplink yra tiek daug nelaimingų moterų, kurių santykiai nesveiki. Jie gyvena skausme, pažeminimu, įžeidinėjimais, bet vis tiek negali žengti atsakingo žingsnio, kad išliptų iš šios pelkės. Sunku, suprantu, gąsdina nežinomybė, gąsdina vienatvės baimė, išlaiko viltį, kad viskas pavyks. Tačiau svarbu suvokti, kad kai vienos durys užsidaro, atsidaro kitos!
Mano gyvenime irgi ne viskas buvo sklandu. Ir aš taip pat turėjau nesveikų santykių. Tačiau vienu metu staiga pradėjau galvoti apie savo gyvenimą ir staiga pajutau savyje kažkokią tuštumą. Tiesiog tuščia, tai viskas, ir dėl to jaučiausi taip blogai, taip blogai, taip blogai. Supratau, kad esu įklimpęs į kažkokią pelkę ir niekad negalėsiu iš jos išlipti.
Tada daug galvojau. Norėjau suprasti, kodėl šalia esantis žmogus man toks brangus? Taip, jis buvo atsakingas, malonus, linksmas ir mylintis, pagalvojau. Jis taip pat turėjo trūkumų. Įskaitant ir jo elgesyje, bet aš jį visada teisindavau, tikėdamasi, kad kada nors jis pasikeis, ir pas mus viskas bus gerai. Galvojau, kad visa tai laikina, kad vėliau bus geriau, o gal maniau, kad daugiau nenusipelniau, kad visi tokie, be to, baisu buvo išeiti.
Ir tiesa, taip, aš bijojau, aš iš pradžių bijojau paleisti žmogų. Išsigandau, kad daugiau nebegalėsiu su niekuo susitikti, ir apgavau save, pavadindama mūsų santykius pačia tikriausia meile, didele, tyra, kaip filmuose. Kaip aš klydau!
Mūsų santykiai buvo toksiški, meilė – nuodinga, aš buvau į juos įsiurbta giliau ir supratau, kad laikas bėgti, laikas viską baigti. Tą akimirką pagalvojau, kad man bus labai skaudu išeiti, nes į santykius buvo investuota tiek daug pastangų, laiko ir energijos. Ir tikrai po viso šito galima tiesiog pasiduoti ir išeiti?
Toliau gilindamasi į save, pastebėdama savo partnerio elgesį ir frazes, staiga supratau, kad viskas, aš nebenoriu ir negaliu likti su juo. Pagaliau nusprendžiau susidurti su savo baimėmis, nusprendžiau pabandyti gyventi be jo. Skauda, baisu, bet ne taip, kaip maniau. Viskas, kas tada mane sugrąžino į mintis apie jį, buvo banalus įprotis, bet ne meilė. Pagaliau giliai įkvėpiau, jaučiausi rami, laisva, savyje radau harmoniją ir ramybę.
Ir dabar jau žinau, kad būti vienam nėra nieko blogo, kad gali būti laimingas ir be santykių. Ir aš noriu jums pasakyti: jei dabar esate santykiuose, kuriuose jaučiatės blogai, jei jums neduodama priežasties pasilikti, tada tiesiog išeikite. Nereikia ašarų, nereikia eikvoti jėgų, kažko laukti, užtenka! Visiškai niekas nevertas tavo ašarų, nereikia savęs kankinti, išvykti daug lengviau nei toliau gyventi su žmogumi, su kuriuo niekas nesieja.
Sunkiausia yra rasti savyje jėgų žengti atsakingą žingsnį, bet privalai tai padaryti dėl savęs. Jūs esate tas žmogus, kuris turėtų mylėti save labiau ir labiau nei bet kas kitas.
Raskite savyje jėgų išeiti iš toksiškų santykių. Pagaliau gali rasti save, pamilti save, tapti visuma žmogumi.
Laukia laimė, bus daug atvirų durų, tikslų, galimybių. Tik atrodo, kad ir toliau reikia laukti, kol partneris pasikeis, tai nebūtina. Užteks. Jūs taip ilgai laukėte, laikas pagalvoti apie save ir savo laimę.
Tiesiog išeik ir nežiūrėk atgal, neklausyk, pirmyn, tavo laimė laukia! Viskas bus gerai!
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/ne-bojtes-uhodit-kogda-ne-dajut-povoda-chtoby-ostatsya.html
