Visuomenė mums diktuoja tam tikras gyvenimo taisykles. Tai ypač pasakytina apie santuoką, o moterys dažniau kenčia nuo stereotipų. Jei ponia neišteka iki 30–35 metų, tada viskas, ką ji pasiekė, iškart nuvertėja. Ji gali turėti gerą išsilavinimą, gerai apmokamą darbą, mašiną, butą, vystosi asmeniškai, bet jei neturi vyro, tada su ja tikrai kažkas negerai! Ir ji neturės laiko gimdyti, tarsi nuo to priklausytų jos vertė. Ir apskritai prasidės šoniniai žvilgsniai, smerkimas, o gal, priešingai, gailestis. Vargšė mergina, niekas jos neves...
Beje, tai gauna ir vyrai. Jiems sakoma, kad jei neištekės iki tam tikro amžiaus, tai viskas, tada niekam jų neprireiks. Nors ginčyčiau. Tai mes, moterys, senstame su amžiumi, o vyrai, kaip ir brangus vynas, su amžiumi atrodo dar geriau! Bet tai tik mano nuomonė, dabar ne apie tai.
Kalbu apie tą pačią draugiją, kuri visus skubina į metrikacijos skyrių. Nejaugi žmonės nesupranta, kad eiti į praėjimą ar ne – tik asmeninis žmogaus apsisprendimas, ir niekas jo neturi daryti įtakos, nei svetimi, nei artimieji? Gal kas nors kitas tolimoje jaunystėje pats nusprendė niekada su niekuo nesusituokti? Be to, ar ši visuomenė nemano, kad jaunystėje buvo daug žmonių, kurie norėjo vesti moterį, bet ji tiesiog nebuvo tikra, nebuvo tam pasiruošusi? Na, ponai netiko. Ir nors visos draugės ištekėjo už gražių berniukų, kurie dažniausiai jas apipylė arba paliko vaikus, ji užsiėmė savo tobulėjimu, dirbo ir mėgavosi gyvenimu.
Ir kodėl atsirado toks stiprus pasitikėjimas, kad po 30 metų niekas tikrai neįsimylės? Iš karto pasakysiu, esu ištekėjusi, tikriausiai patenku į tų, kuriems tikrai pasisekė, skaičių. Tačiau turiu daug pažįstamų, kurie tikrai labai gailėjosi, kad susituokė anksti ir su ne tuo žmogumi. Viena draugė dabar yra antroje santuokoje, antrą kartą ištekėjo po 30-ies ir yra laiminga. Tai tik iš pirmos santuokos buvo sūnus, o buvęs ją visur stebi, skambina, grasina. Taigi kur buvo jos akys, kai ji kartu su juo eidavo į metrikacijos skyrių?
Kita draugė tiesiog įstrigo nelaimingoje ankstyvoje santuokoje ir net nekalbės apie skyrybas, nes bijo visuomenės sprendimo! Tai yra, ji yra pasirengusi užmerkti akis prieš savo laimės ir ramybės stoką, jei tik nepakiš pirštu į nugarą! Beje, tokių žmonių gailisi, bet nesmerkia. Kodėl tuomet smerkiamos tos moterys, kurios nepadarė kvailo poelgio, neištekėjo už baisaus žmogaus?
Vadinasi, santuoka suteikia mums statusą visuomenėje, net jei joje užimame labai apgailėtiną vietą? Net jei sutuoktinis nemyli, arba mes jį mylime, net jei esame blogi ir neatsakingi tėvai. Svarbiausia turėti vyrą, nors ir vargšą, bet jis buvo!
Manau, kad santuoka – labai didelė atsakomybė, o vaikai – visą gyvenimą. Ir labai ilgai reikia rasti tikrai tinkamą žmogų. Kelyje gali būti daug klaidų, nesėkmių, skausmo, o gal ir sėkmės. Tuoktis reikia tada, kai jau esi tikras, kad nori, subrendo, tapo subrendęs. Ir tai normalu, jei 30, 35 metų žmogus dar nėra vedęs. Tai tik rodo, kad jis tiesiog nerado sau tinkamo žmogaus! Tai daug geriau nei eiti į registro įstaigą su bet kuo ir gailėtis visą gyvenimą.
Taip, ir geriau visai neturėti vaikų, o ne gimdyti, o paskui juos apleisti. Nereikia klausyti visuomenės, ji visada ką nors primes, ir visada bus viskuo nepatenkinta. Daryk kaip jauti, kaip nori, kad tau būtų gerai, o ne kitiems!
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/ne-toropites-vyhodit-zamuzh-uzh-luchshe-pozdno-chem-soedinyat-zhizn-s-nepravilnym-chelovekom.html
