Tai karti tiesa, kurios nereikėtų neigti. Ne visi žmonės tuokiasi iš meilės. Taip susiklosto aplinkybės, nėra kada laukti, nėra tinkamo kandidato. Priežasčių daug, bet rezultatas vienas.
Mano draugas ištekėjo taip. Jai jau buvo daugiau nei 30, nebuvo vaikinų, ji niekam nepatiko. Ir ji susitiko per aklą pasimatymą su vyru. Jai jis nepatiko, jis buvo daug vyresnis už ją, o jis jai atrodė kažkaip kvailas, ji nenorėjo sau tokio vyro.
Tačiau tėvai, draugės, kolegos – visi pradėjo ją įtikinėti, kad jis geras žmogus. Ir ji pati nėra jauna moteris, kuri rastų kaltų ir taip prisiliestų. Apskritai, spaudžiamas kitų, mano draugas pasidavė ir pradėjo susitikinėti su tuo vyru. Ji nejautė jam meilės ir niekada iš jo nebuvo girdėjusi tokio dalyko, tačiau sutiko su pasiūlymu tekėti už jo.
Tada prieš pat vestuves ji prarado visą nuotaiką. Ji staiga norėjo ištekėti, bet vis tiek išėjo. Ir tai tik vienas atvejis, ir jų aplink yra tūkstančiai, jie visi skirtingi, bet prasmė ta pati.
Ir todėl, kad labai sunku rasti mylimą žmogų. Jaunystėje esame tikri, kad tai įmanoma, kad kiekvienas pasaulyje turi savo sielos draugą, ir mes tikrai su ja susitiksime. Tačiau laikui bėgant, o tiksliau su amžiumi, ateina supratimas, kad pasaulyje yra daug žmonių, o rasti tą, su kuriuo bus gera, paprastai nėra lengva.
Ir kai kurie žmonės patys prisipažįsta, kad per visą savo gyvenimą jiems taip ir nepavyko sutikti žmogaus, kuriam jaustų kažką stipraus. Nes tikroji meilė nepasiekiama. Norint ją sutikti, prireiks ir drąsos, ir noro, ir galimybės pažinti žmones, labai svarbu ir sėkmė.
Taip, pasaulis per didelis, kad dvi mylinčios širdys galėtų susitikti be problemų. Ir daugelis labai nori šeimos, bet neranda tikros meilės. Ir jie ieško, ieško, tada praeina per daug laiko, ir jie pasirenka ką nors, kas jiems daugiau ar mažiau patinka. Pasirodo, santuoka ir meilė – visiškai skirtingi dalykai.
Idealiu atveju žmonės turi daug bendro, pradeda susitikinėti, o tada tuokiasi. Tačiau realybė dažnai būna visai kitokia. Tam tikru momentu suaugęs žmogus supranta, kad galite mylėti, bet netinka vienas kitam. O mylėti galima ir tada suprasti, kad jausmai viską užgožė. Ne visi ištveria laiko išbandymą, todėl renkasi sau tą, su kuriuo lengviau, lengviau. Nes meilė gali būti beprotiška ir beviltiška, bet santuoka – ne, negali.
Sakoma, kad jei neištekėsi iki 30 metų, tai viskas, būsi niekam nereikalingas. O ką turi žmogus būdamas 20+ metų? Darbas nestabilus, patirties beveik nulis, brandos nėra. O dabar aplink visi pradeda tuoktis, ir kyla panika, visuomenė kažkam daro spaudimą, kažkam giminės. Ir tu turi tuoktis ne dėl meilės, nes tu negali jos laukti, o tiesiog taip, kad ji būtų. Tarsi santuoka būtų kažkokia žaidimo užduotis, kurią reikia įvykdyti.
Taip, daug žmonių gyvena santuokoje su nemylimu, o meilei sukurti šeimą – tikra palaima! Bet kokiu atveju santuoka yra didelė atsakomybė. Net jei myli, gyvenimas ne visada bus gražus, kils problemų, nesusipratimų ir kivirčų taip pat neatmetama. Ir kartais supranti, kad santykiuose ne meilė, svarbiausia pagarba vienas kitam, gerumas.
Atminkite, kad ne visada galite pasirinkti, ką mylėti, bet visada yra tikimybė, kad mylėsite tai, ką pasirinksite!
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/kak-mnogo-ljudej-v-brake-s-neljubimymi.html
