Prisipažinkite, ar jus kada nors, bent kartą gyvenime, aplankė rupūžės sindromas, vadinamas pavydu? Ir kažkas juos nuolat kenčia! Ši emocija nėra tokia aštri, kaip, tarkime, pavydas ar susierzinimas, tačiau ji yra stabili ir ilgalaikė. Pavydas nuodija gyvenimą, valgydamas žmogų iš vidaus.
Kodėl žmonėms taip sunku suvokti kažkieno sėkmę?
Galbūt todėl, kad jie turi didelių lūkesčių. O juos tiesiog erzina, kad yra priversti ištisas dienas murmėti dėl nemėgstamo ir sunkaus darbo, o kažkam viskas duodama labai greitai ir paprastai.
Kartais pavydas vadinamas pavydu kito žmogaus gyvenimui. Bet tai ne tas pats. Bent trys yra susiję su pavydu, o du – su pavydu.
Iš karto nepriekaištaukite sau dėl pavydo. Deja, jūs taip pat galite būti nekaltas. Ir nedrausk sau parodyti šios emocijos, nes įvarysi ją į pasąmonę, ji visiškai neišnyks, o tada susitvarkyti su ja bus daug sunkiau.
Polinkis į pavydą gali būti aidas iš vaikystės. Jei tėvai nuolat lygintų savo vaiką su kitais vaikais, sakydami, kad jie geresni, o vaikas blogesnis, tai gali virsti pavydu.
Kartais žmogus turi labai padidintą teisingumo jausmą ir mano, kad jo sąskaita kažkam pasisekė. Beje, tokiu atveju žmogus savo neveikimą užmaskuoja tuo, kad jam tiesiog nesiseka. Jis kažkuo ar kažkuo mato savo nesėkmių priežastis, užuot ieškojęs jų savyje. Ir, žinoma, dėl visko kaltas kas nors sėkmingesnis.
Kitas variantas – kai žmogus ne tik lygina save su kitais, bet turi ir nepilnavertiškumo kompleksą. Ir vėl – šaknys – iš vaikystės. Kai tėvai lygina savo vaikus su kitais, bando pabrėžti, kad vaikai prastai valgo, nemoka rengtis savarankiškai, natūraliai su geriausiais ketinimais vaikas, užuot viską daręs geriau, pradeda jausti pats defektuotas. Ir tai lieka galvoje visam gyvenimui, kad ir ką žmogus bedarytų, jis vis tiek bus blogesnis už kitus.
Žmogus, kuris yra viename socialiniame lygyje su mumis, daug labiau pavydi. Kitaip tariant, pavydėsime draugui, kuris nusipirko sau naują automobilį, o ne kokiam nors verslininkui, kuris nusipirko visą jachtą. Kur mes, o kur verslininkas!
Ar kada pagalvojote apie tai, ką žmogus deda, kad pasiektų tai, ką pasiekė? Gal jam net nereikia pavydėti, o apkabinti ir gailėtis? Jis sunkiai dirba, paėmė paskolą, prastai maitinasi ir t.t. Ar esate pasirengęs tokioms aukoms? Ar tau jo apskritai reikia? Manau, kad ne!
Kartais per daug sau reiklūs žmonės kenčia nuo pavydo. Jiems labai sunku suprasti, kodėl jie stengiasi viską daryti teisingai ir aiškiai, bet vis tiek nieko neišeina.
Dažniausiai pavydi žmonės nuo 18 iki 27 metų, o po 60 metų pavydas visiškai išnyksta. Tiesiog tik bėgant metams daugeliui atrodo, kad nėra prasmės jaudintis dėl to, ką turi kiti, o geriau vertinti tuos, kurie yra šalia ir kas jau yra.
Kartais savęs lyginimas su kitais motyvuoja žmogų tobulėti, tapti geresniu. Galima sakyti, kad tai baltoji pavydo pusė, bet ji vis tiek erzins ir valgys iš vidaus.
Ir, deja, nesvarbu, kas sukelia pavydą, visada yra viena tiesa dėl visų priežasčių! Pavydus žmogus orientuojasi tik į išorinę sėkmę, kitaip tariant, jis tik stengiasi atrodyti gražus ir turtingas, užuot toks.
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/pochem-chelovek-zaviduet.html
