Šia tema yra labai gera frazė – „Pagalvok prieš ką nors sakydamas vaikui, vėliau tai taps jo vidiniu balsu“. Ir tikrai taip.
Beveik visos nuostatos, kurios veda žmones per gyvenimą, nustatomos iki 5 metų amžiaus, ir nesąmoningai tai lydi mus visą likusį gyvenimą.
Manau, kad visi sutiks, kad mylime savo vaikus ir norime jiems tik geriausio. Tačiau kartais iš gerų ketinimų tėvai vieną kartą ir visiems laikams palaužia vaiko psichiką. Ir jau suaugę šie vaikai kreipiasi į psichologus, kad pašalintų tėvų žodžių pasekmes.
Parašysiu destruktyviausių frazių, kurių neturėtumėte sakyti savo vaikams, sąrašą:
Tu bjaurus/-oji, stora/-oji, kvaila/-oji, keista/-oji ir t.t.
Bet kokia tokio pobūdžio savybė slypi vaikui instaliaciją, kad jis iš tikrųjų toks yra, nes apie tai kalba jį mylintis žmogus ir jis negali apgauti.
Su amžiumi, priklausomai nuo charakterio, toks vaikas arba kovos su šiuo balsu, arba jam paklus. Kova bus siekiant pašalinti nuolatinio nepasitikėjimo savimi priežastis. Ir net jei viskas bus gerai, jis suras priežastį, kodėl su juo viskas blogai. O susitaikyti reiškia pelnyti sau balą ir būti lygiai tokiam, kaip jam kažkada buvo pasakyta.
Tu nepakenčiama, aš pavargau nuo tavęs, kodėl mane šitaip baudžia?
Šiais žodžiais į vaiko pasąmonę įdedi, kad su juo sunku ir tu negali jo pakęsti, kad jis tau nesidžiaugi ir galvoji, kad tave baudžia ir dėl to kaltas tavo vaikas.
Su amžiumi tokios nuostatos veda prie to, kad vaikas arba paklūsta tavo žodžiams ir pradeda netoleruotinai elgtis bei tave baudžia, arba su tuo kovoja, stengdamasis įtikti visiems. Jis tampa maloniu visiems, negalvodamas apie savo gerovę.
Būtų geriau, jei negimtum, tu man našta, atiduosiu tave į našlaičių namus / Baba Yaga
Šiais žodžiais jūs pasmerkiate vaiką išgyventi. Jis praranda mylimiausio ir svarbiausio žmogaus palaikymą savo gyvenime. Jis laiko save nereikalingu ir nereikalingu.
Su amžiumi pagal jau aiškų scenarijų jis renkasi du kelius. Arba susitaiko su tuo, kad jis niekam nereikalingas ir niekur nėra laukiamas. Tokiu atveju jo gyvenimas nuolat bus ant slenksčio. Arba jis pradės kovoti dėl išlikimo, bet niekada su niekuo nesugebės sukurti pasitikėjimo pagrįstų santykių, taip pat niekuo nepasitikėti ir tapti laimingu. Nors gyvenime gali pasisekti.
Nebaisu, jei šios frazės pabėgo netyčia ir po kurio laiko, jau atvėsęs, pasakai, net jei mažam, kaip tau atrodo, nieko nesuprantančiam vaikui, kad tu klysti ir tau gėda dėl savo žodžių.
Kai lygini sakinius padrąsinančiais žodžiais ir sakai, kad pavargo / tau sunku / nori pailsėti, bet kūdikis nekaltas, tu vis tiek jį myli, jis supranta, kad tai, kas vyksta, yra ne jo kaltė, kad jis yra mylimas, svarbus ir vertingas.
Tokiu atveju niekas nekelia grėsmės jo sveikatai ir jis užaugs pasitikėdamas, kad yra geras žmogus, taip pat gebantis pripažink savo klaidas ir supranti, kad kiekvienas gali klysti, bet visada yra galimybė pataisyti savo žodžius ir tapti geriau.
