Laikas bėga greitai, mūsų jausmai keičiasi, įvykiai gyvenime pasimiršta. Ir kartais mes negalime rasti laiko išgyventi skausmą. Žinoma, lengviau kreiptis į psichologą ar psichiatrą, kad specialistai padėtų numalšinti skausmą vaistais. Bet tai neteisinga! Pirmiausia reikia įveikti skausmą.
Mums lengviau išgerti raminamąjį, kad greitai grįžtume į įprastą kelią – į darbą, šeimą, santykius, patį gyvenimą. Atrodo, mes esame robotai, be emocijų kiborgai, kurie eina į priekį ir dėl nieko nesijaudina. Tiesiog gyventi, apie nieką negalvoti, kad neigiamos įkyrios mintys netrukdytų ramiai, pamatuotai egzistuoti.
Kad ir koks būtų skausmas, norime jį kuo greičiau sušvelninti. Kadangi sunku, žaizda kraujuoja, vientisumas sulaužytas ir tai skauda. Ir tai rodo, kad kūnas yra gyvas ir tinkamai reaguoja į traumą, ligą, išsiskyrimą, artimųjų mirtį, darbo praradimą ir kt.
Išgėriau tabletę ir atrodo, kad neskauda, nieko nejaučiu, galiu eiti toliau į priekį. Tik tabletės ir kiti jausmai gali prislopinti, ne tik skausmas, bet ir džiaugsmas, malonumas, o katė nustos liesti, o mėgstamiausias patiekalas nustos atrodyti skanus.
Jokia žaizda negali užgyti akimirksniu. Jei perpjaunate pirštus, taip, nuslopinkite skausmą kokiomis nors priemonėmis, bet visada pamatysite, kad yra žaizda. Ir prireiks šiek tiek laiko, kol viskas sugis, sugis. Taip yra ir su žaizdomis, kurios yra širdyje, sieloje. Žinoma, jūs negalite jų sutepti tepalu ir negalite uždėti tvarsčio. Čia šiek tiek kitaip. Kol neveikia visi atstatomieji ir apsauginiai mechanizmai, žaizda neužgis. Neįmanoma, kad ląstelės greičiau atsinaujintų, o kraujas greičiau krešėtų, todėl turint sielos žaizdas, reikia laiko, kol jos užgyja!
Kad išgyventų skausmą, žmogaus psichika turi išdirbti visus etapus. Nereikia pešti žaizdos ar visko tyčia laikyti, nereikia paspartinti sveikimo proceso. Svarbu suteikti žaizdai galimybę užgyti!
Ir pavydas skaudina, ir ignoravimas, ir nemėgimas, ir grubūs žodžiai, ir neatsakytos žinutės skaudina, ir blogos naujienos, ir išsiskyrimas, ir netektis. Viską skauda, kartais labai, atrodo nepakeliama, bet reikia ištverti ir ištverti.
Skausmą reikia išgyventi, o ne nuo jo kažkur slėptis. Negali to nuslopinti tabletėmis, alkoholiu, kažkuo kompensuoti, tiesiog to nepajusti. Sielos ir širdies skausmas yra toks pat kaip ir bet kuri kita liga. Jai reikia atsigulti su karšta arbata, su nosine. Turime stengtis priimti skausmą, susitaikyti su savo skausminga būsena. Turite išmokti atpažinti, kas su jumis vyksta, ir vadinti tai, kas įvyko tinkamu vardu. Svarbu pasakyti sau: „Man skauda“, „Man blogai“, „Aš pavydžiu“, „Aš pykstu“, „Aš bijau“ ir kt. Galima verkti, kentėti, pykti ir išlieti pyktį, visa tai netgi būtina!
Jei jums skauda, skirkite laiko savo skausmui išgyventi. Negydyti jos tabletėmis, niekuo neskandinti ir prie nieko nepereiti. Jums tereikia laiko sąmoningai išgyventi savo skausmą.
Būkite kantrūs, tada pati psichika galės įjungti gynybos mechanizmus. Netrukdyk jos, viskas bus gerai. Iš pradžių, susirgus, bus abejingumas, apatija, tuštuma. Ir tada galite ramiai priimti viską, kas įvyko. Vėliau susitaikysite su pačia situacija ir norėsite judėti į priekį. Žinoma, norėtųsi iš karto judėti į priekį, neskirti laiko, neištverti, bet kaip tik toks laipsniškas judėjimas yra normalus!
Supraskite, kad bet kokio nuskausminamojo vaisto veikimas tikrai baigsis, ir žaizda vėl pradės skaudėti. Ir nustos skaudėti tik tada, kai praeis laikas ir žaizda užgis!
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/snachala-bol-nuzhno-prozhit.html
