Marija jau seniai paliko savo gimtąjį kraštą. Ji pati gimė kaime, ten užaugo. Kai būdama 17 metų baigė mokyklą, ji išvyko toliau mokytis į miestą.
Marija visada gerai mokėsi, todėl studijos institute jai buvo labai lengvos. Jai patiko sėdėti klasėje, mokytis, ruošti namų darbus ir net laikyti egzaminus. Ji taip pat mylėjo miestą. Vieta, kur žmogui suteikiama daugybė galimybių kiekvienam skoniui. Mergina net svajojo kuo greičiau įgyti mėgstamą profesiją, susirasti gerą darbą ir sutikti vienintelę meilę. Kaip filmuose, nieko mažiau!
Paaiškėjo, kad ne visų svajonės lieka už realybės ribų. Marijai labai pasisekė. Ji baigė mokslus, susirado darbą, o po dvejų metų ištekėjo. Geras vyras, atsakingas, darbštus, kaip ir Marija, be žalingų įpročių. Jie pradėjo gyventi siela į sielą, pagimdė sūnų, kiek vėliau dukrą.
Netgi pavyko gauti butą, jį įsigijo už sunkiai uždirbtus pinigus, be artimųjų pagalbos ir be hipotekos. O Naujųjų metų atostogoms Mariją pribloškė žinios apie gimines iš kaimo. Jie iškėlė moterį prieš tai, kad per šias šventes ketina ją aplankyti. Nors Marija tokiam posūkiui visiškai nebuvo pasiruošusi, artimųjų ji neatsisakė. Nusprendžiau, kad kadangi į svečius atvyksta giminės, tai kaip reikiant, su jais susitiksiu.
Šeima atvyko anksti ryte. Iki to laiko Marija buvo iškepusi skanių meduolių, nusipirkusi skanios brangios kavos. Bet kaimo žmonės aiškiai nebuvo pripratę prie tokio gėrimo, net negėrė. Išmetė visus daiktus, sakė, kad kol kas planuoja užsukti pas kitus giminaičius, o vakare būtinai grįš.
Marija turėjo laiko nusipirkti bakalėjos. Ji pagalvojo, kad kaimo giminaičius reikėtų pavaišinti kuo nors ypatinga, todėl pasiėmė daugiau pinigų ir nuėjo į prekybos centrus. Moteris pirko brangaus prancūziško šampano, visokių užsienietiškų vaisių, raudonųjų ir juodųjų ikrų, visokių sūrių, žąsį kepti, raudonos žuvies. Išrinkau pačius geriausius, brangiausius, skaniausius ir kokybiškiausius gaminius. Ir ji pradėjo gaminti namuose.
Kelios skirtingos salotos, kanapė su raudona žuvimi, ikrų tartaletės, vaisių ir sūrio gabalėliai. Tada iškepiau žąsį, o prie jos brokolius su pipirais ir sūriu. Stalas gavosi šventiškas, įvairus, skanus!
Marija buvo tokia laiminga, kad dabar gali pavaišinti savo artimuosius gėrybėmis. Bet jų nebuvo ir nebuvo. Jie pasirodė 10 valandą vakaro, su nepasitenkinimu slampinėjo aplink stalą. Marija sunerimo, staiga kažkas atsitiko, bet niekas net negalvojo jai ką nors paaiškinti. Ir vienas giminaitis buvo priblokštas:
– Ir ką tu čia veiki? Atrodo, mes esame kažkoks karalius. Ir šiaip, koks čia maistas? Kažkokia žolė, nieko valgyti. Ar tai ikrai? Taip, tai ne taip, šis tikrai netikras! Ir kas tai? Žąsis? O kad nebuvo įmanoma kepti paprastų kotletų ir pjaustyti lašinių? Ar nėra bulvių? Čia bulvės yra įprastas maistas.
Marija, vos ne ašaroja, klausėsi nedėkingo svečio, o paskui paprašė visų susikrauti daiktus ir grįžti į savo kaimą valgyti bulvių. Ji gamino jiems maistą, labai stengėsi, kad jiems patiktų. Ir jiems, matai, nepatiko maistas!
Kaip manai, ar Marija pasielgė teisingai? Arba ji turėjo ištverti žodžius, kurie ją liejo. Visgi kaimo žmonės nebuvo pripratę prie tokio maisto, norėjo paprastesnio, o Marija iškėlė vaišes. O gal ji viską padarė teisingai?
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/poleznoe/poprosila-rodstvennikov-sobrat-veshhi-i-uehat-posle-togo-kak-im-ne-ponravilis-ugoshheniya.html
