Kai mūsų kūnas skaido baltymus, gauname daug azoto pertekliaus. Inkstai bando jį išskirti kaip karbamidą. Jei inkstai serga ir artimiausiu metu jų atsisakys, geriau jiems nepilti papildomo azoto. Jei išgelbėsite inkstus nuo baltymų pertekliaus, jie tarnaus ilgiau ir nereikės kelis kartus per savaitę eiti į hemodializę.
Galima tiesiog nustoti valgyti baltymus. Bet be jo neišgyvensime. Jei smarkiai apribosite baltymus, mūsų organizmas sirgs, ir ne iš karto aišku, kas jam blogiau – pats inkstų nepakankamumas ar tokia žiauri dieta.
Ir šiam verslui buvo išrasti aminorūgščių ketoniniai analogai. Juose nėra azoto. Patekę į mūsų organizmą šie dalykai lengvai paverčiami vertingomis aminorūgštimis, o azoto perteklius kraujyje nepridedamas. Priešingai, dalis azoto naudojama šiems analogams paversti visavertėmis aminorūgštimis.
Toks dėmesys nukreipiamas paskutinėse inkstų nepakankamumo stadijose, kai horizonte jau šmėžuoja hemodializė. Tokie analogai negali pakeisti visų baltymų dietoje, todėl jie dedami tik į mažai baltymų turinčią dietą.
Problema ta, kad tai brangu.
Problema ta, kad kai kuriems žmonėms kaina nesvarbi, ir jie valgo tokius dalykus kaip saldainius netinkamam tikslui.
Trečioji bėda – tai nauji įrankiai, o nesąžiningi gamintojai nepatyrusiems vartotojams parduoda visokias nesąmones arba slysta tikrus analogus tiems, kuriems jų nereikia.
Šiuo atveju bandoma parduoti paprastas amino rūgštis sportininkams arba baltymų ir amino rūgščių rinkinius ketogeninės dietos mėgėjams ar net tiesiog fermentuotus baltymus kaip sojos padaže. Tai ne tai.
Šie vaistai vadinami nepakeičiamų aminorūgščių ketoniniais analogais. Jais šeriami pacientai, sergantys inkstų nepakankamumu, siekiant atitolinti perėjimą prie hemodializės.
