Sultonas Suleimanas svajojo užimti Rodo salą, kurios jo protėviams nepavyko užimti. Po ilgo pasiruošimo jis su janisarų armija išėjo prie Viduržemio jūros, tikėdamasis, kad su pergale grįš į Osmanų žemes.
Tačiau rodiečiai neketino pasiduoti, o osmanų laivams priartėjus prie jų salos, jie pradėjo puolimą.
Daug Osmanų laivų nuskendo, o Sultono virtuvėje taip pat buvo nelaimė. Sultonas Suleimanas suprato, kad dabar juos išgelbės tik stebuklas, ir įsakė Ibrahimui melstis.
Tuo tarpu Topkapi rūmus aplanko liūdnos žinios: Sultono galera nuskendo, o suvereno likimas vis dar nežinomas.
Bet, matyt, Visagalis labai mylėjo Suleimaną, nes davė jam gyvybę. Sultonas Suleimanas ir Ibrahimas pabėgo ir galėjo pakabinti savo vėliavą ant Rodo tvirtovės.
Sultonas Suleimanas su savo armija iškovojo pergalę ir jau pirmąją dieną Rodo mečetėje nusprendė atlikti Namaz. Tačiau Suleimanas nesitikėjo, kad čia jo lauks pavojus. Vienas iš karių nusprendė nužudyti Osmanų sultoną, įsmeigęs jam į nugarą Osmanų dinastijai priklausantį durklą.
Karys, nusitaikęs į sultono nugarą, paleido durklą iš jo rankų. Tačiau Ibrahimas laiku pamatė pavojų ir uždengė viršininką kūnu, smūgiuodamas į save.
Ibrahimas buvo išgelbėtas. Suleimanas, atsidėkodamas, liepė draugui prašyti, ko tik nori. Ibrahimas kukliai paprašė: „Neatimk mano gyvybės“.
Suleimanas pažadėjo neatimsiąs gyvybės. Deja, po daugelio metų jis pamirš šį pažadą.
