Kartą paskambinau draugui. Sausio mėnesį turėtų gimdyti, pilvas sveikas, vos kvėpuoja. Taigi aš jai paskambinau ir paklausiau, kaip sveikata, o paaiškėjo, kad ji laksto po prekybos centrą, pirko bakalėjos.
- Rytoj turiu važiuoti į ligoninę. Taip, man planuojamas cezario pjūvis. Sveikata gera, judu lėtai, bet ne, nesunku. Bet labai greitai grįšiu namo su dukra. Kaip mes visi jos laukiame!
Giliai nėščia Nataša vaikščiojo po parduotuvę, tuo pat metu kalbėdama su manimi telefonu. Ir ji atėjo ten gerai nusipirkti. Ji lėtai rinko maistą ir atsargiai sudėjo juos į vežimėlį. Aplink žmonės taip pat ką nors pirko, aplenkė ją didžiuliu pilvu, žiūrėjo į ją tarsi į pamišusią. Jai laikas gimdyti, o ji eina apsipirkti, pamišusi moteris.
- Dabar esu parduotuvėje. Nuėjau į didžiausią prekybos centrą, čia lengviau judėti, ir prekių daug daugiau, geras pasirinkimas. Auskaras savaitei lieka vienas. Kas jį maitins, kol būsiu ligoninėje? Dabar nusipirksiu maisto ir grįšiu namo prie viryklės. Kaip jam bus gerai vėliau, yra mikrobangų krosnelė, pasišildė maistą ir suvalgė!
- Aš mašinoje, nesijaudink. Nunešiu viską tiesiai vežimėliu prie bagažinės, atsisėsiu ir ramiai eisiu. Nesijaudinkite, nėštumas nėra liga! Ir jaučiuosi visai normaliai!
Nataša sunkiai atsiduso ir svirduliavo link kasos. Pakeliui ji dar kalbėjosi su manimi telefonu ir pakeliui iš lentynų pasiėmė prekes, kurias anksčiau buvo pamiršusi pasiimti.
„Galvoju, barščius turbūt reikėtų virti. Būtinai prilipsiu ant koldūnų ir koldūnų. Nusipirkau daržovių salotoms, paėmiau sūrio, virtų ir rūkytų dešrelių. Na, kad vyras nebūtų alkanas. Nors, atsimenu, paskutinį kartą jis barščių nevalgė, atėjo ir išpylė. O, jis net tingus net šildyti maistą, todėl aš tiesiog nerimauju dėl jo, kaip jis susitvarkys. Gal iškepsiu jam ausį, net nežinau? Na, jam ne taip, kaip greitai paruošiamus makaronus, ar jis gaus pilvą?
– Liepiau jam net nieko nedaryti po namus ir neplauti indų. Ateisiu ir nuplausiu. Paklausė mamos, porą kartų nubėgs pas jį, žiūrės, kaip gali, kaip gali padėti. O anyta beprasmiška ko nors prašyti, vaikystėje mažai juo rūpėjo. Oi, galima ir pyragėlius kepti, net kaitinti nereikia, su bulvėmis, su dešrelėmis, su kopūstais jis labai mėgsta!
Nataša nuėjo prie kasos, sunkiai kvėpuodama, masažavo apatinę nugaros dalį, juk turėjo terminą, nebuvo lengva judėti po parduotuves.
„Nesijaudink, man viskas gerai, aš galiu su tuo susitvarkyti“. Dabar grįšiu namo, atsigulsiu, šiek tiek pailsėsiu. Suprantu, kad Seryozha išsivers be manęs, bet vis tiek noriu juo rūpintis, man tai patinka ir nenoriu jaudintis, ar jis valgė, ar ne.
Su drauge atsisveikinome, tada dar kartą jai paskambinau, kad įsitikinčiau, ar ji atvyko į namus, ir viskas, ji jau ligoninėje. Aš tiesiog negaliu suprasti tokių moterų. Kaip galite pasirūpinti kuo nors pakenkdami sau ir savo sveikatai? Jai tikrai buvo sunku, labai greitai ji pagimdys dukrytę, o panašu, kad visas rūpestis mažyle taip pat kris tik ant jos pečių. O Seryozha ir toliau gulės ant sofos, periodiškai klausdama, ar virė jam barščius ir ar kepė pyragus su kopūstais! Kur tuo metu buvo jos vyras, kai ji pirko jam maistą? Įdomu, ar jam visai nesigėdija?
Juk tokios būsenos moteris turi galvoti apie savo savijautą, apie vaiką, o ne apie vyro valgymą. Ar jis trejų metų vaikas? Nežinote, kur yra parduotuvės, nemoka naudotis pinigais, nesupranta, kaip įjungti viryklę, mikrobangų krosnelę ir neįsivaizduojate, kaip išskalauti lėkštę? O gal aš vis tiek klystu? Gal nėštumas tikrai ne liga?
Ar manote, kad mano draugo elgesys yra teisingas?
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/poleznoe/muzh-podrugi-ostalsya-na-nedelju-odin.html
