Ne visi suaugę vaikai palaiko šiltus santykius su tėvais. Kartais nutinka taip, kad žmonės visai nenori lankyti savo tėčių ir mamų. Dėl to tėvai jaučia abejingumą sau, labai susierzina ir apskritai nesupranta, kodėl tai vyksta jų šeimoje. Kodėl kitiems dažnai būna šeimos susitikimai su vaikais, pasitikintys santykiai, o apskritai viskas yra gerai? Psichologai teigia, kad suaugusių vaikų neapykantos tėvams priežastys glūdi vaikystėje.
Štai kodėl vaikai turi neigiamą požiūrį į savo tėvus:
Vaikų ir tėvų nuomonės dažnai skiriasi. Tačiau tėvai, manydami, kad yra vyresni ir protingesni, taip pat naudodami savo autoritetą, mano, kad apskritai kvaila klausytis savo vaikų nuomonės. Jie juo visiškai nesidomi.
Tėvai nenori pripažinti, kad jų vaikai užaugo, tapo suaugę su susiformavusiu charakteriu, o perauklėti juos nenaudinga. Jau vėlu! Tėvai gali priekaištauti vaikams, kad jie staiga pasikeitė, ir jie nėra pasirengę priimti jų tokius, kokie jie yra.
Net tėvai su suaugusiu vaiku elgiasi taip, lyg jis būtų mažas. Jie skaito jam paskaitas, nurodo, kaip jis turėtų elgtis, o kaip ne, fiksuoja negatyvą jo charakterio savybes vaikystėje, prisimena jo klaidas ir net nemano, kad reikia juo didžiuotis pasiekimus.
Šeimos taip pat išgyvena sunkius laikus. Senyvo amžiaus mama gali manyti, kad vaikas jai pyksta, nes išsiskyrė su tėvu, o vyresnis tėvas galvoja, kad vaikas pyksta, kad kažkada vedė kitą moterį. Dėl to seniems žmonėms labai sunku bendrauti su savo suaugusiais vaikais. Bet galima tiesiog pasikalbėti iš širdies į širdį, suprasti, kad vaikas pykčio nelaiko, ir santykiai gali pagerėti!
Tėvai nėra pasirengę susitaikyti su tuo, kad jų vaikai gali turėti savo gyvenimą, tikslus ir principus. Jie gali nepripažinti vaikų pozicijos konkrečiu klausimu, primesti savo nuomonę, smerkti. Tačiau jei vaikams tikrai reikia tėvų pagalbos, jie tiesiog kreipsis į juos!
Tėvai nejaučia vaiko ribų. Jie nori žinoti apie visus savo vaiko reikalus. Kartais tėvai pradeda netaktiškai klausinėti apie ką nors asmeniško, bet juk su tėčiais ir mamomis kalbėti daugybe temų taip nejauku! Ir pasirodo, kad mama ar tėtis vaiką kankina kokiais nors nemaloniais klausimais, o jis pradeda nervintis ir atsakinėja grubiai. Bet tai tik būdas apsaugoti savo sienas.
Nors tėvai klauso savo vaikų, jie jų negirdi! Štai dukra ateina pas mamą, pradeda su ja kažkuo dalintis, bet ji gali pertraukti istorijos viduryje arba iš karto primeta savo nuomonę. Gana nemalonu, ar ne? Kai vaikas mažas, tėvas nenori būti jam normalus pašnekovas, tad ko jis tikisi senatvėje?
Situacija, kai tėvai turi ne vieną vaiką, o du, tris ir pan. Ir prieštaringomis akimirkomis jie visada stoja vieno iš kitų pusę. Bet tai neteisinga!
Tėvai, norėdami kažkaip pagerinti santykius su vaikais, pradeda kreiptis į visiškai nepažįstamų žmonių pagalbą. Dėl to jie skiria kitus savo asmeninėms problemoms ir taip tik pablogina situaciją.
Mama ar tėtis neleidžia savo vaikams priimti savarankiškų sprendimų, jie kontroliuoja kiekvieną jų žingsnį.
Norėdami užmegzti santykius su savo vaikais, turite tapti jų draugu. Ir tokių klaidų geriau nedaryti, kad senatvėje nesusidurtumėte su neapykanta ir vienatve.
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/10-prichin-pochemu-vzroslye-deti-mogut-nenavidet-svoih-roditelej.html
