Puikiai prisimenu savo vaikystę, man ji asocijuojasi su skanių patiekalų gaminimu ir gausiu svečių skaičiumi. Mama buvo labai svetingas žmogus, ir ji mane įskiepijo. Visada jai padėdavau ruošti pyragus, karštus patiekalus ir salotas prieš svarbius įvykius.
Mama mokėjo prie vieno stalo suburti draugus, kaimynus ir gimines. Dažnai lankydavomės pas jos draugus, net ką nors skanaus joms gamindavau. Taip, ir aš pati dažnai grįždavau namo su klasės draugais, valgydavome mamos pyragėlius su arbata. Dabar tokių tradicijų laikausi ir aš. Mėgstu gaminti, moku, mėgstu, kai namuose būna svečiai, su vyru turime bendrų pažįstamų, kurį visada džiaugiamės matydami pas mus. Tačiau jos vyro artimieji pastaruoju metu ėmė elgtis netaktiškai!
Visas dideles šventes, tokias kaip gimtadieniai, Naujieji metai, kovo 8 d., visada švęsdavome su mumis. Su vyru pasikvietėme ir draugus, ir šeimą, padengėme didelius stalus. Vis ieškau kokių nors naujų receptų, stengiuosi atsižvelgti į kiekvieno svečio skonį. Tačiau vyro artimieji tikina, kad viskas yra taip, kaip turi būti. Net nustojo dėkoti už kvietimą, už maistą, net „ačiū“ nebesakė. Priimk viską kaip savaime suprantamą dalyką!
Gaminant patiekalus vyro artimieji niekada nedalyvauja, iš karto ateina prie jau pagamintų. Ir aš tik neseniai pradėjau suprasti, koks teisus mano vyras, kai bando atkalbėti mane nuo dar vienos šventės su artimaisiais. Išties, norint surinkti gražų ir skanų stalą, reikia daug laiko, pastangų ir pinigų, bet dėkingumo nesulaukiu. Bet aš visada stengiausi su artimaisiais elgtis supratingai ir tik juokaudavau, sakydama vyrui, kad mes jau turime tradiciją.
Tačiau jau metus laiko padariau išvadą, kad mano vyras buvo teisus. Štai per praėjusius Naujuosius ne tik „ačiū“ neišgirdau. Sulaukiau komentarų apie mano gamintus patiekalus. Į vieną salotą dėjau mažai druskos, į kitas nedėjau jokio ingrediento, o vyną pirkau per pigiai, o apskritai ant stalo jis kažkaip nesuderinamas. Viską ištvėriau, o vyras pasiūlė daugiau į šventes nekviesti. Bet ne, man to neužtenka.
Kitą šventę vyro artimųjų grubumas tęsėsi. Sutarėme, kad aš pati salotų neviriau, o tiesiog viską nusipirkau prekybos centre ir padėjau ant stalo. Tai buvo labai apmaudu, nes taip stengiausi ir keturias valandas neišėjau iš virtuvės.
O dabar, mano gimtadienis, su svečiais nieko neplanuoju, bet paskutinę akimirką vis tiek nusprendžiu, kad nuo tradicijų nukrypti negalima, ir skambinu vyro artimiesiems. Tą dieną buvau labai iššutęs, daug gaminau, net nespėjau tinkamai apsirengti. Kai padėjau savo mėgstamą patiekalą ant stalo, man įskriejo dar viena pastaba, lyg nieko kito, išskyrus jį, gaminti neišmokau. Visi linksmai nusijuokė, ir aš nuėjau į virtuvę. Taip norėjau apsiverkti, bet susitvarkiau, pagriebiau nuo stalo dar vienas salotas ir nunešiau svečiams.
Tada nebegalėjau tylėti ir išsakiau viską, ką galvoju:
„Kas ten švęs kitą gimtadienį? Pas ką važiuojam į svečius, kitaip viskas pas mus, ir pas mus. Vis dėlto nepatinka, kaip aš gaminu, kartais mažai druskos, kartais nepaprastai skanu, kartais vynas pigus, kartais neįvairus. Žinokit, mano vyro gimtadienis tuoj, tad neikite, nes aš vis tiek negaminsiu! Tą dieną su vyru eisime į restoraną! Bet jei reikalausite, mes galime atvykti pas jus!
Visi tylėjo ir apsikeitė žvilgsniais. Niekada taip savęs nerodžiau, o apskritai esu labai draugiškas ir malonus žmogus, bet man tiesiog atsibodo kęsti šį vyro artimųjų netaktiškumą. Taip, tas vakaras buvo sugadintas, bet prisiminiau jo žodžius kiekvienam svečiui. Deja, niekada nesulaukiau atsiprašymų, nors man jų ir nereikia. Aš net nenoriu dabar matyti tų giminaičių namuose!
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/rodstvenniki-muzha-vedut-sebya-bestaktno-no-ya-postavila-ih-na-mesto.html
