Jeigu jūsų šeimoje yra seni tėvai, seneliai, pagyvenę, galimai negalintys, sunkiai sergantys, tuomet neturėtumėte gėdytis jų liesti, apkabinti, pasakyti, kad mylite. Jums gali atrodyti, kad jie visiškai nereaguoja į tokias jausmų apraiškas, bet jūs labai klystate! Senatvė ateina pas žmogų, bet jausmai, gėda, poreikiai – visa tai niekur nedingsta.
Net sena moteris visada liks moterimi, o senas vyras visada liks vyru! Iš išorės tau atrodo, kad jie pergyveno savo, belytės būtybės, kurios nieko nesupranta. Tiesą sakant, jiems vis dar gėda, kai ką nors sako ar daro ne taip, tiesiog nori ir tikisi artimųjų dėmesio, jiems reikia apkabinimų ir bučinių, kaip ir jauniems žmonėms! Ligoninėje vyresnio amžiaus žmonės visada stengiasi uždengti paklode netyčia apnuogintus lytinius organus. Nes jiems gėda!
Pavyzdžiui, moters, kuriai buvo pašalinta viena krūtis, atvejis. Ji ligoninėje gulėjo ant sofos, kitos krūties spenelį dengė plika iki juosmens. O kai gydytojai paėmė jos ranką, ji nedrąsiai nusisuko veidą. Tau atrodo, kad nieko tokio, na, eilinė pacientė, senolė, o ji visų pirma yra moteris. Ir jos gėda su amžiumi nedingsta.
Ar manote, kad jūsų seni sergantys artimieji visiškai nieko nesupranta ir nenori į save dėmesio? Taip, jie gali sirgti demencija ar Alzheimerio liga, bet jiems vis tiek reikia artimųjų apkabinimų, bučinių, gerų žodžių. Bet tau nesunku apkabinti brangų žmogų, jam ką nors pasakyti, papietauti su juo, prisiminti ką nors juokingo, ką jis dar gali prisiminti.
Seni žmonės pas mus jau tampa belyčiais. Jie, žinoma, praranda savo jėgą, jiems sunku greitai mąstyti, jie negali, kaip anksčiau jaunystėje, judėti žaibiškai, galbūt jie negali pasitarnauti sau, bet jūs neįsivaizduojate, kokią gėdą jie jaučia būdami už nugaros yra prižiūrimi. Kai vaikai juos maitina, kai anūkai turi juos maudyti, kai ligoninėje slaugytojoms reikia pakeisti sauskelnes. Ši gėda niekur nedingsta, o tai, kad jie negali nieko padaryti per tą, kas vyksta, daro jiems dar didesnę gėdą ir skausmą.
Tau atrodo, kad tavo mamai, pametusiai galvą, absoliučiai tavęs neatpažįsta ir žiūri į tave tarsi į tuščią vietą, meilės visiškai nereikia. O tu paimk jos ranką ir pažiūri jai į akis, yra skausmas. Kadangi jausmai niekur nedingsta, visi nori jaustis mylimi ir reikalingi, net ir vyresni. Jei žmogus nebeturi galimybės parodyti savo jausmų, tai nereiškia, kad jis jų neturi. Senatvėje vis dar yra poreikiai, norai, net jei žmogus yra paralyžiuotas dėl daržovės būsenos arba dėl silpnaprotystės yra pametęs galvą. Galimybės mažėja ir net palaipsniui išnyksta, bet nereikia! Ir dėl to, kad mes to nesuprantame, mūsų brangūs seni žmonės pradeda jausti skausmą savo sieloje ...
Net pusiau mirusiems reikia meilės, net pusmirusiems. Turbūt skamba keistai, bet mirusiems taip pat reikia meilės! Pavyzdžiui, vienas berniukas sėdėjo šalia savo mirusio senelio ir, laukdamas greitosios pagalbos, laikė už rankos. O laidotuvėse jis net neverkė, priešingai, buvo šviesus ir ramus, nes sugebėjo išreikšti visą savo meilę, visus jausmus mylimajai.
Nebijau senatvės, bijau silpnumo. Bijau, kad mano vaikai ir anūkai manys, kad man nebereikia jų apkabinimų ir bučinių, nenoriu būti jiems našta. Man bus gėda, kad keičia sauskelnes ir maitina šaukštu, o veltui sako: „tu jau neberūpės“. Ne, nebus. Senatvė atima sveikatą, jėgas, jėgą, bet neatima gėdos, jausmų ir poreikių...
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/s-nastupleniem-starosti-styd-potrebnosti-i-chuvstva-ne-ischezajut.html
