Kaip susidoroti su vaikystės depresija

Kalbėdami apie stresą ir depresiją, dažniausiai galvojame apie suaugusiųjų auditoriją, nes neigiamos didelių žmonių psichikos būsenos yra suprantamos ir pateisinamos: sunkus gyvenimas, daug darbo ir kitos kančios. Tačiau nepamirškite, kad vaikai patiria neigiamus jausmus ne mažiau nei mes patys, o jų sielvartai taip pat turi teisę egzistuoti. Šiuo atveju raminamosios tabletės yra neveiksmingos, ir kvaila tikėtis, kad ši būklė praeis savaime arba vaikas peraugs. Kaip atpažinti vaikystės depresiją ir ką su ja daryti, pasakojo ji vaikų psichologė Irina Nikitina.

7-10 metų amžiaus

Dažniausiai depresija serga 7-10 metų vaikai – šiuo metu vaikas tik pripranta prie mokyklos sistemos. Čia nėra nieko stebėtino, nes prieš mokyklą jaunoji karta auklėjama laisvoje aplinkoje, po kurios iš karto ir ilgam patenka į sunkią aplinką: taisyklės, disciplina, nuolatinis vertinimas, naujas bendravimo su suaugusiaisiais stilius ir vaikai. Kad ir ką sakytum, bet mokyklinis gyvenimas sukelia vaikui stresą ir šoką, kartais vaikas niekaip negali pritapti prie kolektyvo ir labai kenčia.

Šis stresas gali būti pastebimas ne iš karto. Iš pradžių vaikas bando pats susitvarkyti su situacija, bet kažkuriuo metu mato jos beviltiškumą ir savo bejėgiškumą. Ir stresas stiprėja. Pirmasis nerimą keliantis simptomas yra staigūs nuotaikų svyravimai. Šiuo metu vaikui labai svarbus saugumo jausmas ir tėvų palaikymas. Jei jie nepastebi jo problemų, jų nubraukia ar nežiūri rimtai, situacija paūmėja ir pradeda vystytis psichikos sutrikimas, tai irgi depresija.

Jei vaikui kas nors nesiseka, o tėvai neapgalvotomis pastabomis apsunkina situaciją, jis pradeda labai nerimauti. Tai dažnai sukelia stiprų stresą. Paprastai viskas nutinka taip: mielas ir simpatiškas vaikas staiga pradeda nemandagiai elgtis su mokytoju, bartis su klasės draugais, atsisako daryti namų darbus, kikena ant testo, provokuoja skandalą ir dar milijonu būdų bando išreikšti protestuoti. Toliau kelyje: mokytojai skundžiasi ir kaltina, tėvai perdega iš gėdos mokytojo kambaryje ir pradeda barti vaiką ar griežčiau kontroliuoti jo gyvenimą. Be to, jie kabina kaltinančias etiketes, nepalaiko vaiko pusės.

Susidaro užburtas ratas: vaikas daro viską, kad būtų išgirstas, bet pajunta, kad nuo jo nusisuka, nuleidžia rankas ir tampa abejingas. Toliau – daugiau: jis nustoja dalytis patirtimi ir į bet ką reaguoti, nes žino, kad tėvai juo nesirūpina. Pasigirsta atsakymas ir pasirodo frazė „Man nerūpi“, kuri tampa kone vieninteliu atsakymu į bet kokius pasiūlymus. Niekas jam neteikia malonumo, dingsta vaikiškas spontaniškumas, atsiranda liūdesys, izoliacija.

10+ metų

Kitas pavojingas momentas ateina po pradinės mokyklos. Vaikas ką tik adaptavosi mokykloje, priprato prie mokytojos, o dabar atsiranda naujų mokytojų. Ir netiesa, kad su kiekvienu iš jų užsimegs geri santykiai. Baimė ir stresas vėl atsiranda su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Šiuo metu tėvams labai svarbu pasakyti vaikui apie savo meilę, jį apkabinti.

14+ metų

Likdamas priklausomas nuo tėvų, vaikas jau laiko save suaugusiu. Išryškėja priklausymo grupei svarba, o jei kas nors nepavyks, beviltiškumo ir gyvenimo beprasmybės jausmas gali baigtis net savižudybe.

„Mano praktikoje buvo iliustratyvus atvejis. Šešis susitikimus iš eilės 14 metų vaikas tylėdamas sėdėjo atsukęs man nugarą. Kiekviename susitikime jam sakydavau maždaug tą patį: „Tu gali prašyti pagalbos, aš visada tau padėsiu“. Septintą kartą atsakydama į savo pasiūlymą išgirdau: „Padėk man mirti“. Tai buvo pirmas dalykas, kurį žmogus pasakė, kai pradėjo manimi pasitikėti.

- sako Irina Nikitina.

Pokalbio metu paaiškėjo: žinodamas, kad miršta kūnas, o ne siela, jis tikėjo, kad po šio gyvenimo pabaigos gali gimti kitoje šeimoje, kurioje bus mylimas ir suprastas. Dažniausiai beviltiški vaikai nori palikti šį pasaulį, kad atgimtų naujame, kupiname meilės. Tuo pačiu metu paskutinis lašas, stumiantis juos išeiti, gali būti bet kas, tačiau priežastis visada bus tik viena – meilės ir supratimo jausmo trūkumas iš kitų pusės. Tuo pačiu metu jaunesni moksleiviai vis dar yra pasirengę priimti pokyčius, tačiau paaugliai nebeieško niekieno palaikymo – jie pradeda veikti, o tai pavojinga.

 Charakteris ar stresas?

Stebint savo vaiko atsitraukimą, svarbu atskirti charakterio pasireiškimą nuo streso požymio. Juk yra vaikų, kurie visai komfortiškai jaučiasi be komandos, triukšmo ir šokių. Šiuo atveju neturėtumėte kalbėti apie depresiją. Bet jei per vieną ar dvi savaites elgesys kardinaliai pasikeičia ir žaismingas kūdikis virsta tironu, o vėliau – abejingu buku ar liūdnu Pierrot, verta su vaiku pasikalbėti. Jei nekreipsite dėmesio ir tikitės, kad viskas praeis, būklė tik blogės, o po mėnesio vien bus sunkiau padėti problemai kalbantis: teks kreiptis pagalbos į vaikų psichologą ir vaiką psichiatras. Ir nereikia bijoti

Kaip padėti vaikui

Sunkiose situacijose nevalia pasiduoti – reikia veikti.

Kalbėkite jausmų kalba

Visi vaikai gyvena jausmais. Pasistenkite suprasti būsenas, kurias jūsų vaikas patiria sunkioje situacijoje ir pasakykite jam apie tai: „Aš Suprantu, kaip jautėtės, kai mokytojas barė tave „arba“ Kai buvau tavo amžiaus, aš taip pat dažnai kentėjau mokykla“.

Grynas oras

Taikomi metodai puikiai tinka bet kokiomis įtemptomis sąlygomis: piešimas, lipdymas iš molio ir plastilino. Tačiau depresijos būsenoje vaikas dažniausiai neliečia nei molio, nei dažų. Tokios sunkios būklės yra vienas paprastas, bet ištikimas pagalbininkas – grynas oras. Esant stresui, sutrinka kūno tonusas, be emocinių reakcijų atsiranda ir fiziologinių: letargija, mieguistumas, nemiga, apetito stoka, skausmas ir net jautrumas virusai. Šios sąlygos gali labai palengvinti vaikščiojimą gryname ore.

Be to, vaikščiodami gamtoje su vaiku stebime gyvenimą. Ir to reikia, kai atrodo, kad viskas baigta. Kuo daugiau malonių žmonių aplink vaiką, tuo lengviau jam išeiti iš savo būsenos. Toks pat efektas bus pasiektas mankštinantis baseine. Taip pat pravers fotoaparatas. Duokite vaikui – tegul išima, kas jam patinka. Be estetinio malonumo, tokioje terapijoje yra ir svarbesnis momentas – būtinybė sutelkti dėmesį, kuris pažadina susidomėjimą, o vėliau ir gyvenimo troškulį. Nuotaiką sustiprins animaciniai filmai, gyvybę patvirtinančio siužeto filmai.

Agrofaunoterapija

Geras būdas atgaivinti gyvenimo troškulį yra daiginti sėklas ir stebėti daigų vystymąsi. Tas pats efektas bus ir iš parodyto rūpesčio mažesniaisiais broliais: galite pašerti balandžius, už užstatą pasiimti beglobį kačiuką ar kiemo šunį. Pagrindinis tikslas: parodyti vaikui visas gyvenimo puses ir išeiti iš užburto rato „namai-mokykla“.

Taip pat bus įdomu paskaityti:

Depresijos simptomai mažiems vaikams

5 TOP 5 latentinės depresijos požymiai vaikui

STOP frazės, skirtos bendravimui su depresija sergančiu žmogumi