Meryem žinojo, kad jos sūnus Kerimas buvo įsimylėjęs Elifą ir neturėjo nieko prieš. Meryem tikėjo, kad jos sūnaus jaunatviška meilė greitai atvės ir jis į namus atves padorią mergaitę. Tačiau Meryem nesitikėjo, kad Elif duos sutikimą vesti sūnų.
Meryem buvo prieš šias vestuves, nes Elifas nešioja Kahramano vaiką. Tačiau Kerimui pavyko pasiekti motinos širdį, ir Meryem pasidavė, suteikdama jai palaiminimą.
Viskas buvo gerai, kol atėjo nusivylęs Kerimas ir pranešė, kad Elifas susilaužė širdį, grąžindamas žiedą ir sulaužydamas sužadėtuves.
Po dviejų dienų atėjo Kahramanas ir pranešė šeimai, kad ves už Elifo.
Meryem skausmingai gailėjosi Kerimo, ji suprato, kad jo jausmai ir garbė buvo trypiami ir net neįsivaizdavo, kaip jaunavedžiai gyvens kartu su ja ir Kerimu po vienu stogu.
Bet vestuvių diena įvyko. Svečiai susirinko prie stalo, laimingi Kahramanas ir Elifas susiliejo šokyje, o Kerimas nuolat dairėsi aplinkui, tarsi ieškodamas kažko.
Viskas įvyko akimirksniu. Kerimas puolė prie Elifo ir pasigirdo šūvis. Kerimui pavyko numylėtinį uždaryti savo kūnu, atidavus už ją gyvybę.
Meryem negalėjo susidoroti su savo vienintelio sūnaus netekties kartumu.
Dėl jo mirties ji kaltino tik Elifą.
Ši mergaitė atnešė sūnui tik sielvartą, o dėl jos jis atidavė gyvybę.
Meryem nenorėjo matyti Elifo, kaltindama ją dėl visų bėdų.
Nepaisant gedulo, Kahramanas ir Elifas tyliai pasirašė.
Ziya Bey paliepimu Kahramanas atvedė teisėtą žmoną į savo namus.
Kai Meryem pamatė Elifą, ji iškėlė skandalą sakydama, kad ji nunuodys savo gyvenimą. Meryemą jaudino sielvartas. Ji uždraudė tarnams maitinti ar laistyti Elifą.
Meryem širdis virto akmeniu. Kadaise maloni, protinga ir rami Meryem virto keršto ištroškusia moterimi.
Meryem nekentė Elifo. Nekenčiau iš visos širdies. Ji troško tik vieno - kad Elifas patirtų tą patį skausmą kaip ir ji.
