Daugelį metų Meryem gyveno galvodama, kad jos mylimas vyras mirė. Stiprūs jausmai, kuriuos ji išgyveno Kadirui, negalėjo būti užgesinti net po dvidešimties metų. Kiekvienais metais, jo mirties dieną, ji paniro į prisiminimus.
Ir ji uždavė tą patį klausimą: Kodėl aš?
Jei jis buvo ten, jei jis buvo gyvas... Viskas būtų pasisukę kitaip. Meryem neįsivaizdavo, kad taip žiauriai jai elgėsi ne Allahas, o jos pačios tėvas ir brolis.
Po dvidešimties metų Kadiras pasirodo Stambule ir suranda Kerimą. Tik sūnus yra įpratęs laikyti tėvą mirusiu ir nenori jo suprasti bei atleisti. Kerimas taip pat draudžia Kadirui susitikti su motina, bijodamas, kad ji tiesiog neišgyvens tokio smūgio.
Kadiras, nenorėdamas gadinti jau įtemptų santykių su sūnumi, neprieštarauja jo valiai, tačiau vis tiek bando jį įtikinti.
Viename iš šių susitikimų viskas išsisprendžia savaime.
Kadiras vėl atėjo pasikalbėti su sūnumi, kuris tuo metu gyveno viešbutyje. Meryem, sunerimusi dėl sūnaus būklės, nusprendžia jį aplankyti ir atvyksta tą pačią akimirką, kai Kadir buvo jo kambaryje.
Meryem pamačiusi mylimą vyrą gyvą ir sveiką, ji beveik nualpo. Kerem, išsigandusi motinos, varo Kadirą.
Tačiau Meryemas nori sužinoti tiesą, kodėl Kadiras ją paliko prieš 20 metų su mažu vaiku ant rankų, o dabar jis vėl puolė į jų gyvenimą.
Meryem slapta nuo sūnaus, nurašo Kadiro telefono numerį ir susitaria su juo. Kur ji sužino, kad dėl griežto jos likimo kalti jos brolis ir mylimas tėvas.
Bet ar Meryemui užteks jėgų atleisti vyrui, nes jam gyventi liko visai nedaug.
