Visi žino, kad su amžiumi žmogus, atrodo, tampa piktesnis ar pan. Prisiminkite tik močiutes ant suolo, pasistenkite tik vieną kartą nesisveikinti su jomis, ir viskas, jūs esate blogiausia kiemo kaimynė. Ir tai švelniai tariant. Tai siejame su senatve, beprotybe, blogomis manieromis, jų ligomis. Galbūt tai iš dalies yra ir priežastys, tačiau neapykanta kitiems prasideda daug anksčiau!
Kuo vyresnis žmogus, tuo sunkiau jam susidraugauti su žmonėmis, todėl jis pradeda nekęsti visų aplinkinių. Ir jaunystėje, kad ir kur eitum, visur sutiktum draugus, pažįstamus, žmones, su kuriais užklumpa staigus pokalbis bendromis temomis. Susitikę dar kartą, mes tikrai tikėjome, kad šie žmonės išliks mūsų gyvenime amžinai. Visa tai pakeitė tik laikas ir mūsų augimas. Kažkas mus išdavė, pakirto pasitikėjimą, kažkas sugadino mūsų širdis, kažkas tiesiog išėjo iš socialinio rato, kažkaip tyliai, nepastebimai ir amžinai. Visi kažkur dingo, visi tie, be kurių neįsivaizdavome savo gyvenimo.
Tiesiog su amžiumi žmogus nenori taikstytis su žmonių išdavyste ir iš tikrųjų viskuo, kas jam nepatinka. Senstant imame nekęsti aplinkinių.
Jaunystėje norime turėti daugiau draugų, dažnai nerimaujame, ką jie apie mus galvoja, daug darome, kad įtiktume kitiems. Dėl to mes dažnai tampame manipuliatorių aukomis ir atsiduriame toksiškose draugystėse, toksiškuose santykiuose.
Senstant nebenorime taikstytis su apgaulingais netikrais draugais. Jei žmogus nenori palaikyti draugystės, leisk jam riedėti. Jei žmogus elgiasi netinkamai, tada staltiesės kelias. Geriau pabūti vienam, nei būti su kuo nors ir jaustis vienišam ir siaubingai, nes mes tam nebeturime laiko.
Su amžiumi mes pradedame bijoti žmonių, nes žinome, kokie jie gali būti - klastingi ir blogi. Mes nenorime turėti nieko bendro su jais ir dėl to mes patys pykstamės.
Mes daromės mandagūs ir draugiški, vis tiek bendraujame su žmonėmis, bet tik neįleidžia jų į savo širdį. Mes nesame atviri, nerodome pažeidžiamumų, niekam neatskleidžiame paslapčių.
Su amžiumi žmogus nebesidomi naujais draugais, nes mes visi tai išgyvenome, ir tai nesibaigė gerai, nėra pasitikėjimo žmonėmis.
Vaikystėje žmogus tikrai tiki, kad visi aplinkiniai nori jam tik geriausio, bet tada jis susiduria su žiauraus pasaulio realybe ir pradeda suprasti, kad aplinkiniai žmonėms tai nerūpi. Kuo vyresnis žmogus, tuo mažiau jis nori ką nors iškelti aukščiau už save.
Su amžiumi mes pradedame labiau mylėti save, o ne ką nors, būtent tada mumyse įvyksta pokyčiai kitų atžvilgiu. Mes nustojame kažkam stengtis, įtikti kažkam, o mes pradedame patikti sau. Neleidžiame kitiems savęs naudoti, todėl žmonės yra atsijojami iš mūsų, nes mes nesame naudingi.
Su amžiumi žmogus pradeda save iškelti aukščiau visų kitų, vertinti, mylėti ir tobulinti save. Ir tai nėra senatvės priežastis, o branda. Iš viso tai būna skirtingo amžiaus. Kažkas jau geria daug žmogaus pykčio būdamas 30-ies, kažkas 40-ies ir kažkas vyresnis nei 50 metų. Bet tai laikui bėgant taikoma visiems.
Mes pradedame labiau nekęsti kitų, nes kiti tam tikru momentu mus įskaudino. Bijome, kad tai pasikartos, todėl iš pasididžiavimo, pykčio ir nepasitikėjimo uždėjome skydą šalia savęs.
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/pochemu-chem-starshe-chelovek-tem-bolshe-nachinaet-nenavidet-okruzhajushhih.html
