Vyrai dažniausiai nėra linkę rodyti savo emocijų kitiems, tame tarpe ir nerodo jų bendraudami su vaikais. Na, nebent jie tiesiog slepia savo pyktį. Na, kaip tėtis gali parodyti savo jausmus vaikams ar per humorą, ar per aktyvumą, tai viskas. Ir, žinoma, kai tai tampa nuolatiniu, tai labai kenkia santykiams su vaikais. Taigi, jei jūsų tėvas taip pat labai nerodė savo jausmų ir nebuvo emocionalus jūsų atžvilgiu, jis gali jums padaryti emocinę traumą.
Visuomenėje vyrauja toks stereotipas, kad būtent mama turi vaikus auginti, su jais vaikščioti, žaisti, išsivežti ir atnešti iš darželio, mokyklos, iš skyrių. Tėvas – griežtumas, jo vaidmuo – užtikrinti, kad būtų vykdomi mamos nurodymai. Bet vis tiek tėtis labiau atlieka kitokią funkciją – aprūpina šeimą. Ir tai viskas.
Grįžo iš darbo, buvo siaubingai pavargęs, pasisveikino, pavalgė ir nuėjo ilsėtis. Ir niekas nedrįsta jo varginti kažkokiais klausimais, žaidimais, pasakomis, yra mama – tai eik pas ją. Tėvas nedrįsta parodyti savo emocinio prisirišimo prie dukrų ir sūnų, o atvirkščiai, vaizduoja savo nepriežiūrą ir nuolatinį susierzinimą. Ne, jis nenori, kad vaikai visiškai išnyktų, tegul būna, bet kažkur toli nuo jo bute.
Ir, žinoma, paklausus tėvo, ar jis myli savo atžalą, jis tikrai pasakys, kad myli. Tačiau jo meilė labiau išreiškiama materialiniu saugumu. Ir tada jis duos mamai pinigų, o ji pati nupirks, ko vaikai prašo.
Taigi, jei tėtis nuolat vengia bendrauti su vaiku, nuolat randa ką veikti sau ar staiga pavargsta, jei tik jis nebūtų liestas, tarp jo ir vaiko susidaro didžiulis atotrūkis. Jeigu tokiam tėčiui dėl kokių nors priežasčių tenka sėdėti su vaiku, jam tikras stresas! Juk vaikas pradeda daug triukšmauti, pykti, klausinėti, verčia su juo žaisti, o tu negali jo siųsti pas mamą, jos nėra namuose. Ir taip jis kažką panašaus sutvarko, kad mama paskui ateis, dusins, dusins ir sumažins tėčio laiką vienam su vaiku.
Štai ženklai, kad esate emociškai traumuotas, t. tėvas tave apleido!
- Tu tampi kažkaip nejauku ir nejauku, kai lieki vienas su tėvu.
- Jaučiatės taip, lyg jūs ir jūsų tėvas būtų svetimi.
- Jūsų santykiai su tėvu jums atrodo beprasmiai.
- Jums sunku rasti temą pokalbiui su tėvu.
- Jūs kartais patiriate pyktį prieš savo tėvą, o tada jaučiatės kaltas.
Jei visa tai apie jus, greičiausiai vaikystėje tikrai pasiilgote savo tėvo. Ir suprask, tavo tėvas nekaltas! Vyrai dažniausiai tokie, nelinkę rodyti emocijų, deja, tik nedaugelis tai sugeba. Ko gero, pats tėvas taip pat vaikystėje nesijautė artimas savo tėvams. Juk jis buvo išauklėtas kaip žmogus, kuris turi viską laikyti savyje.
Jei yra ar buvo koks nors jūsų tėvo smurtas, moralinis ar fizinis, tada geriau pabandykite apsisaugoti.
Jei smurto nėra, bent jau pasistenkite, kad ir kiek tai jums kainuotų, pagerinti santykius su tėčiu. Sugalvokite temų pokalbiui, sugalvokite jums abiem įdomios veiklos, paklauskite jo apie vaikystę, dažnai pasakykite, kad jį mylite.
Kad ir kas tai būtų, atsimink, jis yra tavo tėvas, ir jis nėra amžinas!
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/kak-ponyat-chto-u-vas-emocionalnaya-travma-ot-otca-i-chto-delat.html
