Dabar taip dažnai kalbama apie bendrus scenarijus, bet anksčiau tai atrodė nesąmonė. Bet tiesa, pažvelgus į daugelio šeimų istorijas, galima suprasti, kad kažkokia keista programa mums visiems perduodama gimus. Štai viena tokia istorija.
Šeima: vyras, žmona, keturios dukros, du sūnūs. 1941 m Jie gyvena gerai, ir staiga kyla karas. Tėvas ir sūnūs eina į frontą. Mama ir mergaitės lieka namuose. Dabar mergaitėms reikia padėti mamai namų ruošoje, tvarkyti namus, kasti sodą, o mama dirba dieną naktį gamykloje.
Merginos auga ne pagal amžių, o pagal charakterį, jos tampa stiprios. Vyrai grįžta iš fronto, viskas lyg ir gerai, visi sveiki ir sveiki, tik visi skirtingi. Tėtis dabar daug geria, nes prieš akis jo nužudyti kolegos, nužudytųjų veidai, sūnūs griežti ir žilais plaukais, mergaitės savarankiškos, mama nejautri ir šalta.
Tėvas pradeda gerti, o po kurio laiko tiesiog išeina pas kitą moterį. Mama pradeda sirgti. Vyresnioji dukra auga ir išteka. Iš beviltiškumo, nes taip reikia, kad neliktų senmerge. Jie gyvena gerai, ji pagimdo vieną dukrą, antrą, trečią, ketvirtą. Vyras įsiutęs, nori sūnaus, pradeda gerti, namuose kyla skandalai. Tada jis susiranda kitą moterį ir išsiunčia savo žmoną kartu su dukromis.
Ji grįžta į tėvo namus. Mama labai serga, sunkiai vaikšto, bet kaip gali, padeda dukrai su vaikais. Dukros anksti auga, reikia padėti ir močiutei, mamai. Ji nuolat dirba, o paskui vėl išteka, ir vėl ne iš meilės, o tam, kad namuose būtų bent koks vyras. Bet nesėkmingai. Vyras geria, muša, priekabiauja prie mergaičių. Moteris išsiskiria, jos mama suserga ir miršta. Tuo metu vyriausiajai dukrai jau 20 metų, ji nusprendžia ištekėti už klasiokės, kuri labai gražiai prisipažįsta jai meilėje.
Gimsta mergaitė. Vyras pradeda gerti ir eina į kairę. Staiga moteris supranta, kad toks gyvenimas turi būti sustabdytas, kad ji visa tai matė ir nenori to kartoti. Ji viena augina dukrą, dirba, mokosi, padeda mamai, kuri pradėjo daug sirgti, ir jos seserims.
O dabar dukra auga viena, vienintelė. Ką ji matė savo gyvenime? Kur jai laimingos šeimos pavyzdys, meilė, rūpestis, šiluma? Jai baisu pagalvoti, kaip susiklostys jos gyvenimas, nesinori kartoti visko, kas nutiko mamai, močiutei, prosenelei.
Ji jau turi savo požiūrį į vyrus – visi jie geria, apgaudinėja, muša žmonas. Ji žino, kad šiame gyvenime turi būti stiprus, pasikliauti tik savimi, gimdyti tik tiek vaikų, kiek gali užauginti ir auginti vienas. Ji atsiduria kelyje, kurį žengė jos moterų protėviai. Ir ji neįsivaizduoja, kaip iš ten ištrūkti, kaip visame tame nepaskęsti!
Iš karto pasakysiu, kad jai pavyko iš viso to išsikapstyti. Ji sutiko labai gerą vyrą ir jau 20 metų yra su juo laimingai ištekėjusi. Jie turi keturis vaikus, pirmieji du buvo mergaitės, o paskui dar du berniukai. Jai buvo labai sunku susilaužyti, kad nepasikartotų savo mylimų moterų likimas, ji turėjo tiesiogine prasme iš ten išeiti.
Pasirodo, savo gyvenimą galime pakeisti patys? Ne, neignoruokite protėvių patirties, nes ji bus įsisavinta kaip modelis. Mes ir toliau trypsime tuo keliu, bet galime išeiti. Tai baisu, skausminga, nepatogu, bet vienintelis būdas viską pakeisti į gerąją pusę.
Negalime visko sutvarkyti, negalime imti ir perrašyti istorijos, negalime perkelti atsakomybės kitiems, bet galime pabandyti gydyti save ir savo gyvenimą. Savo rankomis!
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/kak-my-povtoryaem-sudbu-svoih-roditelej.html
