Šią katę į veterinarijos kliniką atvežė vyras ir moteris. Veterinarijos gydytojas atkreipė dėmesį į nuostabią sidabro-marmurinę gyvūno spalvą ir žavias dideles ryškiai mėlynas akis. Neįmanoma buvo atitraukti akių nuo naujojo pūkuoto paciento.
"Kokia graži mergaitė, atrodo tik 5-6 mėnesių amžiaus", - kreipėsi į porą daktaras Pavelas.
- Taip tu! Mes net nežinome, kiek jai metų. Eidami pasiėmėme ją miške, net nežinome, kaip ji ten atsidūrė“, – atsakė moteris.
- O, - atsiduso gydytojas, - tai reiškia, kad dar vienas radinys. Ar norėtumėte išlaikyti šį grožį?
- Ką reiškia, mūsų sąlygos neleidžia, - atsakė vyras, - vis dar nuomojamės butą, o šeimininkė tuoj pat perspėjo, kad jos namuose nuo jokių gyvūnų. Net sutartį surašėme... O gal galima kur nors prisegti? Mums jos labai gaila, nežinojome, kur ją vežti, todėl nusprendėme, kad turime įsitikinti, kad ji sveika ...
- Na, tada, - pasakė gydytojas, - leiskite man dabar ištirti.
Paaiškėjo, kad katė buvo visiškai sveika, tik labai išsekusi. Atrodo, kad ji keletą dienų praleido miške, o jei niekas jos iš ten nebūtų paėmęs, gal dar pora dienų ir jos būtų nebelikę.
- Zinai ka? Palikite ją čia, – šypsojosi gydytoja.
- O, kas tiesa? Moteris atsiduso su palengvėjimu ir laime akyse, o paskui pažvelgė į savo vyrą. Jis liūdnai pažvelgė į gražuolę katę.
„Taip, nesijaudinkite, aš turiu vietą čia, mūsų klinikos ligoninėje“, – porą nuramino veterinaras, – kol kas ją prižiūrėsiu, o tuo pačiu ieškosiu ir jos šeimininkų.
– Ar galime palikti jai pinigų? – paklausė vyras.
„Labadara čia visada laukiama, – atsakė veterinarijos gydytojas, – nes daugeliui augintinių reikia pagalbos.
Pora klinikoje paliko gana didelę sąskaitą, taip pat užsirašė savo telefonų numerius, nes labai norėjo sužinoti, kaip šios prabangios merginos likimas susiklostys ateityje.
Pavelas veterinarijos gydytoju dirba daugiau nei 12 metų. Ir pro jo rankas praėjo nemaža dalis uodeguotų ligonių. Kalbant apie šią jauną katę, ji Pavelui priminė vieną įvykį. Maždaug prieš 10 metų šeimininkai į veterinarijos kliniką atvežė katę. Jis buvo labai gražus sidabrinis merlis didelėmis mėlynomis akimis. Pora norėjo, kad gydytojas užmigdytų jų augintinį, su amžiumi jis pradėjo eiti pro padėklą, o šeimos tėvui tai nepatiko. Žmona nedrįso prieštarauti, tik kaltai slėpė akis. Ir katė tyliai pažvelgė Pavelui į akis. Kiek jausmų ir emocijų buvo tame žvilgsnyje, kiek skausmo ir liūdesio. Tada Paulius negalėjo įvykdyti savininkų valios:
– Žinote, pas mus yra savanorė, kuri tik prižiūri tokias kates. Siūlau paprasčiausiai parašyti gyvūno atsisakymą, nes viskas yra oficialu ir aš jį perduosiu į tinkamas ir patikimas rankas.
Savininkai pasižiūrėjo vienas į kitą ir pritariamai linktelėjo. Ir Pavelas atsiduso, nebuvo kur katino dėti, nebuvo savanorio, tiesiog labai gaila to vargšo. Tą patį vakarą Murzikas, taip vadinosi senoji katė, apsigyveno pas Pavelą ir gyveno su juo dar 4 metus. Tada Pavelas įsitikino, kad katės moka mylėti ir yra dėkingi, protingi gyvūnai. Murzikas jo nepaliko, miegojo su juo lovoje, valgė kartu su juo, sėdėjo prie televizoriaus, lydėdavo ir pasitikdavo iš darbo koridoriuje, nuolat murmėjo, lipdavo į veidą bučiuotis. Ir dėl priežiūros ir vartojamų vaistų aš niekada nepraėjau pro dėklą!
Kai katė mirė, Pavelas verkė ir labai nerimavo. Ir pats tvirtai apsisprendė, kad daugiau tokių rastininkų namo nebeparsiveš. Tačiau ši katė, poros atvežta į jo kliniką, vėl ištirpdė jo širdį. Ir Paulius iškart suprato, kad pasiims ją į savo namus.
Nešė ją nešynėje, o namuose paėmė ant rankų ir stipriai apkabino. O kačiukas, kaip įmanydamas, sugriebė jį letenomis ir meiliai murkė. Ji suprato, kad yra mylima, taip pat žino, kaip mylėti. Juk katės tikrai moka mylėti!
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/poleznoe/koshki-tozhe-umejut-ljubit.html
