„Mano brangioji mergina, jei žinotum, kaip aš tave myliu! Visos mano mintys tik apie tave, labai noriu, kad būtum tikrai laiminga. Tačiau gyvenimas yra toks sunkus, ir jūsų laukia daug išbandymų, kuriuos turėsite išgyventi savarankiškai, kad taptumėte stipresni.
Atleisk, mano mažute, kad aš tau padovanojau stiprią širdį. Prireiks daug metų, kad suprastumėte, jog ne kiekvienas žmogus jus mylės. Bus randų, bet tavo stipri širdis neleis pasiduoti!
Matau, koks tu geras. Kai kuriais momentais esi toks nekaltas, šviesus, esi atviras pasauliui, myli visus aplinkinius, matai žmonėse tik gėrį. Man skaudu galvoti, kaip pasikeisi, kai staiga suprasi, kad tavimi pasinaudojo. Ar būsite toks pat, ar būsite toks pat geras, pasitikintis, mylintis?
Prašau, mano brangioji, atleisk man, kad paveldėjau iš manęs nesavanaudišką meilę kitiems, tu, kaip ir aš, matai ir žmonėse gėrį. Net ir tie, kurie to visiškai nenusipelnė.
Dabar tu dar vaikas. Į viską žiūrite su susidomėjimu, dievinate savo gyvenimą, mėgaujatės kiekviena akimirka. Jūs net neįsivaizduojate, kad pasaulis pilnas blogio, pilnas pavojų ir skausmo. Aš tikrai nenoriu, kad jūs su tuo susidurtumėte, bet to tikrai negalima išvengti. Ir blogiausia, kad tie žmonės, kuriuos stipriai ir nuoširdžiai mylite, sukels skausmą!
Norėčiau įdėti į tavo širdį ir į galvą visas pamokas, kurias išmokau savo gyvenime, bet, deja, tai neįmanoma. Pats turi įgyti patirties, pats turi viską suprasti. Net jei kiekvieną dieną jums pasakočiau apie tai, koks žiaurus yra pasaulis, kiek aplink yra piktų žmonių, kalbėsiu apie gyvenimo tiesą, mano patirtis vis tiek netaps jūsų.
Dabar jūs taip giliai jaučiate viską, kas su jumis vyksta. Tačiau netrukus pajusite ne tik viso pasaulio žavesį, bet ir skausmą. Tikiuosi, kad vieną dieną suprasi, kad tai ne našta, tai tavo dovana giliai jausti.
Žinau, kad daugelis tėvų labai džiaugiasi, kad jų vaikai yra tokie kaip jie, bet atvirkščiai, man belieka tik paprašyti jūsų atleidimo. Nes dabar tavyje matau save nuo vaikystės. Toks pat linksmas, pasitikintis, nekaltas žmogelis, kuris nori daryti gera kitiems, kuris rūpinasi kitais, kuris daro gerus darbus. Žinau, kad visa tai vėliau peraugs į tavo stiprybę, bet pirmiausia teks patirti daug skausmo. Prašau jūsų atleidimo už tai, mano brangioji dukra!
Mano saule, tu padedi man pamiršti skausmą, išmokyk vėl džiaugtis gyvenimu, neprarasti širdies, jei atsitiks kas nors blogo. Tu tokia panaši į mane vaikystėje, ir aš didžiuojuosi tavimi, tavo gerumu, nuoširdumu, spindėjimu!
Mano mažute, tu žinai, kaip atleisti, net aš, nes aš nesu tobula ir kartais galiu klysti. Dėl to jaučiuosi įskaudinta ir gėda. Juk kaip gali įžeisti tokį tyrą vaiką. Jūs jau išmokote apginti savo poreikius, apginti save. Net ir dabar esi protingesnis ir išmintingesnis už mane, nes suteikiate žmonėms antrą šansą, kituose matote gėrį, esate tikri, kad jie nusipelno atleidimo. Atrodo, kad esate daug geriau pasirengę susitikti su šiuo pasauliu, vieną dieną užaugsite sparnus, kuriais išmoksite naudotis!
Nesu tobula mama, niekada apie save tokia negalvojau. Bet jei pasirinkai mane, aš to nusipelniau. Labai ačiū už tai! Aš tikrai didžiuojuosi, kad tu esi mano dukra!
Mano mieloji princese, aš žinau, kad ir tavo širdis kada nors plyš, bet esu tikras, kad tu gali pakeisti pasaulį. Kadangi esate neįtikėtinai švytintis, jūs apšviečiate viską aplinkui savo šviesa. Svarbiausia nesikeisti, nepalūžti, eiti į priekį.
Laikui bėgant suprasite, kad magijos nėra, bet labai noriu, kad ir toliau tikėtumėte tuo, kas neįmanoma. Kaip norėčiau, kad laikas sustotų ir tu ilgiau būtum vaikas. Kad galėtume būti kartu, kad galėčiau apsaugoti tave nuo blogio pasaulio, kad leistum man tavimi rūpintis. Bet tai neįmanoma…
Myliu tave, mano mažyte. Tu labai panašus į mane. Galbūt kada nors norėsi man ir visam pasauliui parodyti, kad esi visiškai kitoks, kad visai ne toks kaip aš. Aš tai priimsiu, bet vis tiek tu liksi man, mano miela, mano mylima dukra. Ir aš visada tavimi didžiuosiuosi, mano princese!
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/poleznoe/pismo-ot-materi-k-docheri.html
