Tik bėgant metams supranti, kad visa vaikystė, jaunystė, jaunystė prabėgo dėl noro visiems įtikti. Stengėmės nenuliūdinti tėvų, mokytojų, darbdavių. Kartą, pasiimdama vaiką iš darželio, paklausiau mūsų mokytojos Tatjanos Petrovnos, kaip jai pavyksta taip drausminti vaikus. Jie ramiai sėdėjo jos kėdėse ir piešė. Ir, galima manyti, kad tiesiog vaikai tokie ramūs, bet ne, mūsų grupė – tikras uraganas. Antroji mokytoja nuo jų vos nepasikabina.
Tatjana Petrovna yra senosios mokyklos žmogus, turi didelę darbo su vaikais patirtį, yra griežta, bet teisinga mokytoja. Ir ji man papasakojo apie savo paslaptį, kuri tą dieną jai padėjo nuraminti visus kapinius:
- Nieko sudėtingo. Vaikams tokius saldainių popieriukus sugalvojau kaip paskatinimą. Ir tada ji jiems pagrasino, kad blogo elgesio atveju aš juos grąžinsiu sau. Ir, žinote, tai pavyko!
Tada pagalvojau, bet tai tinka ir suaugusiems. Turiu daug draugų, kurie, kad niekam nenuliūdintų, yra pasirengę iškęsti bet kokius nepatogumus! Ir viskas ateina tik iš vaikystės, iš tokių situacijų kaip su Tatjana Petrovna. Aš nesikišau į tos moters ugdymo procesą, vaiką auginu kiek kitaip, ir manau, kad kažkokios tetos grasinimai jį mažai paveikė. Jis ir taip aš turiu ramų ir atkaklų tą patį.
Turiu 3 labai svarbias taisykles, kurių visada laikausi
1. Nesu saldainis, kad patikčiau visiems
Vėlgi, jei kalbėsime apie vaikystę, tada mergaitė tampa lengvai valdoma ir patogi kitiems ypač tėvams ir mokytojams mokykloje, kai ji privalo būti puiki mokinė, elgtis oriai, kad patiktų Visi.
Tačiau ar įmanoma gyventi nepadarius nė vienos klaidos? Mokykis iš klaidų. Manau, kad tiesiog labai svarbu, kad kas nors būtų blogas, ką nors supykdytų vien savo buvimu! Svarbu kiekviename žingsnyje neatsiprašyti už tai, kad esate toks, o ne koks nors kitas. Turime išmokti priimti save ne tik gerus, bet ir blogus, ne tik sėkmingus, bet ir nesėkmingus!
2. Aš neatsakau už kitų žmonių nuodėmes
Nuo vaikystės esame mokomi nešti viso pasaulio naštas, o tada pavirstame suaugusiomis moterimis, kurias visos šios naštos gali sutraiškyti į pyragą! Mažylei tėvai liepia nusiraminti, nes nuo jos triukšmo pakils kraujospūdis ir ji mirs. Beje, šios pačios močiutės, kurios taip nepatenkintos vaikišku triukšmu, tikrai gyvena iki 90 metų. Negalima gauti blogų pažymių, nes mama bus nusiminusi, reikia pasirūpinti drabužiais ir avalyne, nes tėtis supyks, jei kažkas suges.
Paaugusi mergina, pavirtusi į suaugusią moterį, tada ima save taip kankinti, kad serga įvairiausiomis tikromis ligomis! Ji dega kaip žvakė, nes dirba visokius „pagalbinius“ darbus. Ji neša kryžių už svetimas nesėkmes ir nuodėmes, įpratusi už viską būti atsakinga, kontroliuoti, stengtis nesuklupti. O atsakyti reikia tik už savo žodžius ir veiksmus.
3. Niekam neleidžiu man pasakyti, kuo man būti ir ką daryti
Aplink labai daug žmonių, kurie mėgsta egzistuoti pagal klišes, dalinti patarimus kitiems. Atrodo, kad jie moka gyventi, bet reikia būtent taip, kaip jiems atrodo tinkama. Prisimenu, kaip mano pagyvenęs kaimynas sutiko mane gatvėje ir manė, kad reikia nurodyti mano šukuoseną. Tada buvau jauna mama, pavargusi ir iškankinta, išbėgau išmesti šiukšlių, kol vaikai miega, o man ant galvos buvo susirinkusi nerūpestinga bandelė. Kaimynė man pasakė, kad moteris visada turi turėti tvarkingą ir gražią šukuoseną.
Taip, sutinku, kaimyno amžiuje būtinai reikia visada gražiai atrodyti. Ir šiaip, ką jai dar veikti išėjus į pensiją? O pas mane buvo visiška netvarka namuose: pirmi dantys, snargliai, pilvo diegliai, bemiegės naktys. Akivaizdu, kad tuo metu nebuvau nusiteikęs grožiui.
Suaugusioms moterims labai sunku, nes jos turi spėti viską, viską ir visur suspėti. Bet aš manau, kad geriau tai daryti, nei stengtis įtikti visiems aplinkiniams, kad, neduok Dieve, nieko neįskaudintum. Tegul visi gyvena pagal klišes ir stereotipus, tai jų teisė. Bet man – visiškas nuobodulys, turiu savo taisykles!
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/3-pravila-vzrosloj-zhenshhiny.html
