Istorija, kurią noriu tau papasakoti, neatsitiko man. Bet parašysiu pirmuoju asmeniu. Tikiuosi, suprasite, kad kartais smulkmenos yra meilės įrodymas, o ne skambūs darbai ir žodžiai, ir kad žmogus negali būti laimingas, kai parodo jam abejingumą.
***
Pernai grįžau iš Lenkijos į Maskvą, namo. Lėktuve sutikau porą: seserį ir brolį. Jau kai buvome Maskvos oro uoste, moteris paklausė, ar bent kas nors pasitiks. Pagalvojau, atsakiau, kad ne, pagausiu taksi. Tada nauji draugai maloniai pasiūlė man pavėžėti.
Vienintelis neigiamas dalykas, jie turėjo sukti į žiedinį kelią, o aš turėjau kažkuo judėti toliau Leningradskoe plentu. Atsisveikinome ir aš pradėjau dairytis mašinų. Jie puolė keliu tokiu laukiniu greičiu, ir aš pradėjau sustingti. Turėjau apsivilkti viską, kas buvo mano lagamine. Ištiesiau ranką ir ėmiau sulėtinti mašinas. Buvo pūga, nieko nesimatė, niekas nesustojo. Teko ramiai eiti po Leningradką iškėlusi ranką. Ėjau ir galvojau, kodėl mano vyras vis dar manęs nesutiko. Taip, jis nejuokavo dėl taksi, bet ar tikrai jam buvo sunku atvykti?
Nežinau, kiek laiko ėjau, bet pagaliau pamačiau sustojimą. Gerai, kad tik atvažiavo troleibusas, įsėdau ir išvažiavau. Tada ji išlipo, visgi pagavo mašiną ir dar 3 valandas važiavo iki namų. Namuose aš tiesiog pargriuvau koridoriuje ir gulėjau nejudėdama. Vyras „kariavo“ prie kompiuterio, bet išgirdęs triukšmą sureagavo maždaug taip: „O, ar jau atėjai?“.
O aš vis melavau ir galvojau: „Ką aš veikiu šalia šio žmogaus? Aš jam nieko nesakiau, nes žinojau, ką jis man pasakys. Jis sakys, kad man reikėjo tuoj pat sėsti į taksi, kad jis neturi savo automobilio, kad galėtų mane sekti, ir nemato prasmės važiuoti taksi į oro uostą, kad vėl parvežtų mane taksi namo. Žinojau, kad jis taip sakys, pateiks pakankamai pagrįstų argumentų, bet mano širdis jautė, kad visa tai neteisinga.
Ir dabar, praėjus šešiems mėnesiams, žiūrėjau televizijos laidą apie Osborne šeimos gyvenimą. Ten mama suvarė vaikus į mašiną, kad šie vyktų su ja į oro uostą pasitikti tėčio. Vaikai priešinosi, buvo kaprizingi: „Kodėl turėtume su juo susitikti?“, O paskui kartu su mama juokingai leido balsą. ir mėgdžiodami ją pasakė: „Nes mes jį mylime! Ir visa šeima sėdo į mašiną ir išvažiavo tėvas.
Tada ir supratau, kad man tai nepatinka. Su giminėmis ir draugais susitinkame ne todėl, kad jie turi sunkų bagažą, o todėl, kad mylime juos iš visos širdies! Ir ką aš girdžiu: „Sėsk į taksi“, „Aš neturiu laiko“, „Netrukdyk“, „Neliesk manęs“ ir kt. Ir ne tam sukūriau šeimą. Norėjau būti sutiktas, norėjau savo akimis pažvelgti į minią savo akimis. Jei į klausimą žiūrite blaiviai, tai taip, visi šie susitikimai ir pasimatymai yra tokie nemalonūs, kad jie visada būna ne laiku, bet tikrai reikalingi!
Na, o gal tada nešvenčiate šeimos švenčių, kitaip tenka daug išleisti? Ir neateiti į ligoninę, o tik su kažkuo perleisti apelsinus. Tačiau nuolatiniam abejingumui likti abejingu neįmanoma! Kad santykiai būtų normalūs, reikia bent atitrūkti nuo kompiuterio, ką nors padaryti. Bet tėtis Osborne'as gana turtingas, gali pasisamdyti vairuotoją, bet su juo ketina susitikti žmona ir vaikai. Nes jiems tai patinka!
O gal mano vyras mane pamilo? Jis nenori su manimi susitikti, klausytis, gaišti laiko, guosti, nenori man įtikti. O gal jis niekada man nemylėjo?
***
Tai tokia liūdna istorija. Sakykite, ar manote, kad vyras čia teisus, ar čia autorius?
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/vstrechajte-ljubimyh-s-dorogi-pochemu-eto-ochen-vazhno.html
