Ar tavo gyvenime yra nutikę taip, kad draugavai su žmogumi, draugavai, o paskui bam ir kažkaip pradėjai tolti? Buvo konfliktų arba, priešingai, viskas vyko be ginčų - nesvarbu. Tiesiog atrodo, kad jūsų santykiai išgyveno savo gyvenimą, ir viskas. Turiu tokią patirtį ir kažkaip labai dėl to jaudinuosi. Bet tada permąsčiau savo požiūrį į situaciją ir gyvenu ramiai toliau.
Turėjau merginą, jie kartu studijavo institute, ne taip, kad buvo tiesūs, bet dažnai matydavosi. Ir tada jie susituokė su dviem draugais. Jie pradėjo bendrauti dar dažniau, visas atostogas kartu, tada vaikai eidavo ir su mumis, ir su jais. Ir tada kažkokia nesąmonė trenkė mano merginai į galvą. Jos vyras pradėjo vaikščioti, aš sužinojau, jis paprašė manęs tylėti, o aš kurį laiką tylėjau, nes nežinojau, kaip pasakyti savo draugui. Taip, ir vyras pristabdė, liepė nelipti, kitaip vėliau susitaikys, o aš liksiu kalta.
Aš tylėjau, mano vyras pats jai viską prisipažino, o apie mane sakė, kaip manė, kad aš jau viską išplepėju. Na, aišku, kad aš buvau kaltas. Bet kuriuo atveju aš būčiau kaltas. Ir taip, jie susitaikė, ir dėl padorumo pasisveikiname susitikę, bet nebesame draugai, kaip anksčiau.
Ir buvo kitas atvejis. Jie taip pat ilgai kalbėjosi su mergina, o tada be konfliktų, be jokių kitų priežasčių santykiai nutrūko. Buvau susirūpinęs, na, na, juk mano draugas. Ir tada mano vyras sutvarkė mano smegenis, už ką jam labai dėkoju. Jis man sako: „Pamiršk tai, neskambink jai, rašyk, kentėti, nerimauti, neieškok susitikimų ir bandyk viską sutvarkyti“.
Buvo sunku, nuoširdžiai. Tačiau draugystė yra ta pati tarpusavio priklausomybė. Na, būna, kad nuėjome skirtingais keliais, nereikia įsižeisti, pasidomėk kas yra kas. Nereikia stengtis palaikyti to, kas jau išėjo, stimuliuoti, tyčia rengti susitikimus, žiūrėti į akis. Tai nepadės, priešingai – gali tik pabloginti situaciją. Čia padės tik vienas dalykas, tik atsitrauk ir neliesk žmogaus, atsitrauk, nutrauk draugystę.
Žinai, tai tarsi stiklinė uždanga. Jūs vis dar matote vienas kitą, žinote apie vienas kito egzistavimą, laikotės visų dekoracijų, bet jus skiria stiklinė siena. Jūs nebendraujate, esate izoliuoti vienas nuo kito.
Ir aš išmokau laiku ir be gailesčio nuleisti šią stiklinę užuolaidą. Ir žinote, tai gana naudinga medžiaga! Na, tu negali normaliai bendrauti su savo senais pažįstamais, draugais, bičiuliais. Jūs juos erzinate ir pavargote klausytis jų skundų ir nuobodulio. Ir alkoholis nebesuvienija, ir kompanijos su bendrais draugais, ir šventės. Na, viskas, neįdomu, išėjo. Dabar tik formalus draugų statusas verčia susisiekti ir apsimesti, kad viskas puiku.
Kam? Kodėl jūs tai kenčiate? Paleiskite žmones iš savo gyvenimo, neprisiriškite prie jų, neverskite nieko palaikyti draugystės, to užtenka. Stiklo uždanga! Galbūt po metų ar dvejų jūsų santykiai su tais žmonėmis pasitaisys, draugystė atsinaujins, nesiginčiju. Visko gali būti, o gal ir daugiau nieko neišeis. Laikas pasakys.
Bet pasakysiu, kad atitolimas nuo žmogaus yra nepaprastai vertingas įgūdis, jį reikia ugdyti savyje, reikia stengtis. Tai raktas į jūsų psichologinę gerovę! Tiesiog stiklinė uždanga ir gyvenk ramiai!
Ką tu manai apie tai? Jei su žmogumi draugaujate daug metų, bet yra kažkoks atotrūkis vienas nuo kito, verta bandyti atgaivinti santykius ar ne, stiklinė uždanga?
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/poroj-druzhbu-nuzhno-ostanovit-i-zhit-dalshe.html
