Pamokanti praeities istorija, kuri įrodo, kad malonesnių ir prielankesnių tėvų vaikai labai dažnai patenka į nemalonias situacijas. Tai buvo dar veržliame 90-aisiais...
Dvi žavios penkiolikos merginos iškrito iš vietinio klubo ir atsisėdo ant suoliuko pailsėti ir parūkyti. Lenos ir Natašos tėvai turėjo griežtas taisykles, todėl visada bardavo dukras dėl vėlyvų švenčių. Bet jei Lenos mama galėjo pasiduoti ir į ką nors užmerkti akis, tai Natašos mama buvo labai griežta. Jos dukra visada eidavo palei liniją ir bijojo padaryti ką nors ne taip, nors labai to norėjo.
Natašos mama nenuilstamai kartojo, kad dukra jai yra viskas, kad ji yra jos vienintelis vaikas ir kad ji tikrai nenori jos prarasti. Šie žodžiai visada skambėjo Natašos galvoje, kai ji netyčia „pametė kursą“.
Merginos kažką gyvai aptarinėjo, garsiai juokėsi ir planavo kitą vakarą. Staiga prie jų priėjo du stiprūs, aukšti vaikinai. Oi, kokie gražūs vyrai, bet akivaizdžiai keleriais metais vyresni už merginas. Iš nuostabos merginos nutilo, o viena į kitą tik apsimetė žvilgsniais.
Vaikinai garsiai pastūmė merginas ir atsisėdo šalia. Nataša pradėjo analizuoti viską, kas vyksta, kartu žvilgtelėdama į laikrodį. Merginos buvo labai mielos, o visi vaikinai į jas atkreipė dėmesį, tik visi bijojo užsiimti jaunuoliais.
Ir tik šių dviejų išvaizdžių vyrų nė kiek negėdino naujų pažįstamų amžius. Jie apipylė merginas komplimentais ir taip pelnė jų pasitikėjimą. Buvo pasiūlyta važiuoti pas vaikinus į užmiestį, kur tęsti linksmybes. Natašai iškart kilo mintis:
- Jau beveik 11, mama nužudys!
Šiais žodžiais mergina buvo susprogdinta nuo suolo, ėmė su visais atsisveikinti. Taip, ji nesipriešino, kad linksmybės tęstųsi, vaikinai jai labai patiko, bet vis tiek vien mintis, kad atskris nuo mamos, labai gąsdino. Ji suprato, kad vėlyvos šventės bus paskutinis jos žygis į pasaulį. Iš pradžių Nataša net galvoje parengė planą, kaip sugalvoti, ką meluoti mamai. Gal pasakyti, kad ji liks nakvoti pas draugą? Ne, nieko neišeis, mama tikrai nuplėš galvą, o diskotekas tikrai teks pamiršti.
Lenka vaikinų pasiūlyme neatrodė kažko baisaus. Na, tik pagalvok, jos tėvai prisieks, bet ji smagiai praleis laiką, kurį paskui prisimins visą gyvenimą. Ir apskritai vaikinai buvo labai šaunūs, o Lenka jau seniai norėjo pradėti susitikinėti su kuo nors.
Nataša įtikino draugę eiti namo, tačiau ji pradėjo su ja elgtis grubiai, tyčiotis, kažką šnabždėti vaikinui į ausį, dėl ko visi trys juokėsi. Tikriausiai ji pajuokavo apie Nataliją. Gaila ir gėda, bet nėra ką daryti.
Natašai pavyko grįžti namo tiksliai 11 val., mama jos nepriekaištavo, viskas buvo ramu. Mergina nusiprausė po dušu ir nuėjo ilsėtis, rytoj į mokyklą algebros testas.
O ryte ant jos namo slenksčio stovėjo policininkas ir pasakė, kad Lena dingo, nuo vakar vakaro nebendravo, bet buvo matyta su dviem vaikinais, girta ir kažkaip suplyšusi. Vėliau Lena buvo rasta gyva, vaikinai ją skriaudė, paliko kažkokioje srityje. Pabudusi mergina pateko į ligoninę, ten buvo iškviesta policija.
Tada buvo teismas, vaikinai buvo įkalinti. Kad išvengtų problemų, Lena ir jos šeima turėjo palikti miestą. Savo kontaktų niekam nepaliko, bijojo, kad bus persekiojami, o dukrą apšauks blogais žodžiais.
Nataša baigė vidurinę mokyklą, įgijo gerą išsilavinimą, susirado darbą, ištekėjo ir susilaukė dviejų vaikų. Iki šiol ji savo motinai dėkoja už jaunystės auklėjimo „represinius metodus“, kurie kažkada padėjo nedaryti kvailysčių. Dabar Nataša ir jos mama – geriausios draugės, moteris neberodo griežtumo dukrai, nes ji jau užaugo ir tapo protingu, adekvatiu žmogumi.
O kas gali nutikti, jei Nataša eitų tęsti vakaro su savo draugu ...
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/a-nuzhno-li-detyam-vse-zapreshhat-istoriya-iz-zhizni.html
