Turiu draugą Sasha. Ir dabar, žiūrėdamas į jį, seniai supratau, kad gali būti geras žmogus, bet vis tiek visiems nepriimtinas. Galbūt net nesiūlysite pagalbos ar nesivargsite su savo patarimais, nes jie nebus įvertinti. Ir kaip sunku praeiti pro šalį, kai turi didžiulę malonią širdį, kaip Sasha. Sasha yra labai geras žmogus, niekada neatsisako, visada išklauso, pasako, ką daryti. Bet, deja, mažai žmonių tai vertina jame.
Kažkaip Sasha ir jo žmona nusprendė eiti prie jūros. Nusprendė važiuoti automobiliu, todėl išlaidos mažesnės. O su kaimynais Saša labai gerai sutarė ir kaip jam jų gaila, kai jie sužinojo apie vyro kelionę prie jūros. Pinigų tokiai kelionei jie neturėjo, transporto priemonių visai neturėjo. Taigi Sasha pakvietė juos draugiškai kartu nueiti prie jūros. Na, ar gaila jo, lyg nenumes svorio, o žmonės bent pamatys, kaip atrodo jūra, atsipalaiduos, deginsis.
Sutikite, mūsų laikais labai sunku sutikti tokius žmones, kurie siūlytų pagalbą nemokamai. Tačiau jie egzistuoja, nors jų yra tik keletas. Tačiau psichologai apie tokius žmones pasako nemalonų dalyką, yra tikri, kad žmonės, kurie padeda kitiems savo noru, tik bando įsitvirtinti kažkieno sąskaita. Štai aš toks stiprus, o tu silpnas, aš kažko pasiekiau, o tu ne, todėl aš tau padedu, maitindamas savo tuštybę ir išdidumą.
Taigi Saška su visa kompanija išvyko prie jūros. Kaimynai iš įpročio persivalgė, gėrė, deginosi. Dėl to kaimynui sutriko išmatos, kaimynas apskritai susilaužė koją. Ir, žinoma, dėl viso to kaltas Sasha! Jis buvo apkaltintas, kad tai jis jiems paskambino, kad jie iš tikrųjų tiek metų gyveno be jūros, ir viskas gerai, apskritai, geriau sėdėti namuose.
Kai visi grįžo namo, kaimynai apie Sašą pradėjo skleisti įvairius gandus, ne visai malonius. Taigi jis padarė gera žmonėms. Norėjau geriausio, bet išėjo, kaip visada!
Ir dar vienas atvejis apie Sasha. Be to, kad jis yra malonus ir simpatiškas žmogus, jis yra ir gana iškilus žmogus, daugeliui tai patinka. Tačiau Sasha yra ištikimas savo žmonai ir nekreipia dėmesio į pašalinių moterų susidomėjimą jo adresu. Taigi jam patiko išsiskyrusi kolegė. Jie ilgai dirbo kartu ir niekada nekalbėjo, tačiau čia buvo žiaurus oras, ir Sasha pakvietė kolegą parsivežti ją namo. Su savimi turėjo ir sunkius krepšius, na kodėl gi nepadėt, gaila.
Ir ponia ėmė „varyti“ pas vyrą, ir šį bei tą. Sasha suprato, kas yra kas, ir nusprendė tiesiog nekreipti dėmesio į tokius dalykus. Ir tai labai įskaudino moterį, ir ji nusprendė atkeršyti Sašai. Ji ėmė ir paskambino vyro žmonai ir pasakė, kad jiedu turėjo romaną. Gerai, kad žmona yra moteris su galva ir niekuo netikėjo, kitaip nebūtų žinoma, prie ko visa tai privedė.
Nuo vaikystės esame mokomi, kad jei yra galimybė, reikia padėti žmogui. Tačiau iš tikrųjų gyvenimas rodo, kad niekada nereikėtų eiti pas kitus su savo pagalba ir patarimais. Kodėl taip atsitinka, yra paslaptis. Ypač jei žmogus pats, rodydamas užuojautą, nori pasiūlyti pagalbą, nori, kad tie, kurie jaučiasi blogai, jaustųsi gerai.
Tiesiog savo gėriu, kaip švytuokle, išbalansuojame kažkieno gyvenimą. Kai per daug padedame žmogui, jo gebėjimas judėti savarankiškai visiškai atrofuojasi. į priekį, dingsta motyvacija, jis pradeda nuo mūsų priklausyti, laukti šios pagalbos, o jei jos neužtenka, atsiranda neapykanta.
Todėl reikia padėti per protingas ribas, antraip jie pradės juo naudotis, o tada ir nekęs, kai kas nors nepavyks. Ar jums yra buvę tokių atvejų, kai kam nors padėjote, bet vėliau tapote baisiausiu žmogumi pasaulyje?
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/hotel-kak-luchshe-a-poluchilos-kak-vsegda-pochemu-tot-kto-vsem-pomogaet-v-itoge-vo-vsem-vinovat.html
