Kartais žmogus net neįtaria, kad jam pavydi. Pavydi artimi žmonės, su kuriais jis dalijasi išgyvenimais ir džiaugsmais. Jie pavydi slapta, praktiškai nekęsdami ir keikdamiesi. Tačiau yra pagrindinis pavydo požymis, į kurį kažkodėl neatsižvelgiama. Taip pat šiandien noriu pakalbėti apie jį.
Šis pavydo ženklas yra labai pastebimas ir paprastas, tačiau būtent jis mus visiškai supainioja. Mes laikome žmogų artimu draugu arba jis yra mūsų giminaitis ir net negalime pagalvoti, kad jis mums pavydi. Na, žinoma, jis mūsų pasigaili, kai su mumis kas nors nutinka. Jis kažkaip nuoširdžiai gailisi, išklauso, užjaučia. Ir tai taip keista! Žmogus visada su tavimi elgėsi šaltai, dažnai kritikuodavo, galėdavo įžeisti gana šiurkščiais žodžiais, kartais pasišaipydavo, niekada gyrė, nepalaikė kai kuriose pastangose... Ir tada tau atsitinka kažkas blogo, ir jam tavęs gaila, atrodo, kad jis keičia savo požiūris.
Taip ir anksčiau kalbėjausi su moterimi, draugavome su šeimomis, kartu visos šventės, savaitgaliai, renginiai. Ir tada jie kažkaip pasitraukė. Mano draugė pradėjo nuolat iš manęs tyčiotis, vadino visus mano planus nesąmonėmis, kritikavo mane už veiksmus. Ir tada mano gyvenime atsirado nemalonumų, ji atėjo, apsikabino, gailėjosi. Ir tada pagalvojau: tai tikra draugystė. Ilgą laiką tarp mūsų nėra nieko bendro, bet ji nepasidavė bėdoje, puolė, užjautė, apkabino. Vėliau tik supratau, kad ji tiesiog norėjo pamatyti, kaip mane skaudina, išoriškai ji buvo draugiška ir užjaučianti, o viduje džiaugėsi mano klaida.
Bet iš pradžių maniau, kad klystu dėl jos. Tikriausiai ji visada su manimi elgėsi gerai, bet pasiteirauja visų smulkmenų, kas nutiko, aikčioja ir pataria, netgi pasiūlo pagalbą. Iš pradžių kažkokia padidėjusi atjauta iš jos pusės manęs net nejaudino, priešingai, jaučiau kaltę, nes maniau, kad draugė man visada pavydi.
Bet paskui viską supratau, pabudau nuo kažkokio magiško efekto. Nenuostabu, kad įtariau tą nelaimingą moterį pavydu. Ji man pavydėjo daug metų ir nuo to kentėjo. Faktas yra tas, kad už pavydą žmogui atsakingos tos pačios smegenų dalys, kaip ir už fizinį skausmą. Ir dėl to, kad žmogui skauda, jis ima neapkęsti savo sieloje. Mano draugui buvo nepaprastai skaudu matyti, kada man sekasi gerai. Ir kokį palengvėjimą ji pajuto, kai man atsitiko kažkas blogo. Kaip lengva ir gera jai pasidarė. Ar gali įsivaizduoti? Aš jaučiausi blogai, bet ji buvo gera! Ji tiesiog mėgavosi to, kas nutiko, smulkmenomis, tarsi valgydama mane, mėgaudamasi kiekviena smulkmena, dūsaudama, apsimesdama užjaučianti.
Tai pavydo ženklas. Atidžiau pažvelgus, veide matosi pavydi šypsena, paslėpta, vos pastebima, šlykšti... Pavydus žmogus taip džiaugiasi kažkieno skausmu, kad tiesiog negali nuslėpti savo džiaugsmo. Jis ragina vėl ir vėl jam pasakoti apie savo bėdas: apvogtas, praradęs darbą, išsiskyrė su mylimu žmogumi, kažkas mirė... Bet kai tik blogi laikai praeis, viskas grįš į savo vietas vietos. Pavydus žmogus vėl pradės apie tave apkalbinėti, nekęs tavęs sieloje, ištvers šį savo skausmą.
Ištikus bėdai ar sielvartui, žmogus praranda budrumą ir ramiai priima pavydo žmogaus paguodos ir užuojautos žodžius, net jei jo sieloje viskas prieštarauja. Tai dvigubai įžeidžia, nes norime tikėti, kad žmogus su mumis nuoširdus, bet ne, jis tiesiog mėgaujasi tuo, kad mums skauda!
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/glavnyj-priznak-zavisti-kotoryj-vy-ne-zamechaete.html
