Ar žinojote, kad skurdui žmogų galima užprogramuoti nuo vaikystės? Tai buvo įrodyta, yra net toks terminas kaip "genetinio skurdo įstatymas". Kas tai yra ir ar galime to atsikratyti? Skaityk!
Pavyzdžiui, paimsiu istorijas, kurias seniai skaičiau internete. Štai vienas iš jų, – pasakoja moteris.
Vaikystėje ji dažnai eidavo aplankyti klasės draugo. Jie daug kartų šokinėjo ant jos svetainės sofos. Merginoms taip patiko šios viduje esančios spyruoklės, kurios vietomis jau norėjo išlįsti iš apmušalų. Po 20 metų moteris atvažiavo aplankyti savo klasės draugo, o kokia buvo jos nuostaba, kai kampe pamatė tokią pat sofą! Jam dar buvo šimtas metų jų tolimoje vaikystėje ir jis sunkiai galėjo išsilaikyti, kad nesuirtų. Ir jei vaikystėje kažkaip nekreipiate į tai dėmesio, tada jau suaugusi moteris, besišnekučiuojanti su klasės draugu, apsidairė ir stebėjosi aplink esančiu skurdu.
Ji sėdėjo ir mintyse balino lubas, klijavo tame bute tapetus, plovė veidrodžius, langus ir skaičiavo, kiek gali kainuoti nauja sofa. Tada ji pagalvojo, na, gal žmogui tikrai blogai su pinigais... Tačiau smegenys išdavė įdomių idėjų. Galite nusipirkti nebrangią plėvelę ir užklijuoti ant seno stalo, galite ieškoti pigių baldų kur nors internete. Bet be remonto trūkumo, aplinkui buvo ir purvo. Tai kodėl visada yra skurdas ir purvas? Purvas nėra pinigų trūkumas, tai toks mentalitetas...
Štai dar vienas pavyzdys. Tai tikriausiai žinoma beveik kiekvienam. Sovietmečiu buvo sunku gauti gražių komplektų, žmonėms dažnai neužtekdavo pinigų. Taigi visi bufetėse turėjo gražius indų komplektus, stiklines, taures. Jie ten galėjo stovėti dešimtmečius, o patys žmonės valgė ir gėrė iš senų patiekalų. Visi tikėjosi, kad ateis lietinga diena, ar ateis kokios šventės, rimti žmonės į svečius – tada bus galima ant stalo padėti gražius brangius komplektus.
Bet nei švenčių, nei juodų dienų neatėjo. O indai tada buvo arba perduodami iš kartos į kartą, arba išmetami kaip nereikalingi, arba paliktas nuomojamam būstui/kotedžui ir pan. Tiems, kurie nuolat gyvena laukdami ateities, to niekada nebus ateina. Skurdas, vargas – jie ne kišenėse, o žmonių galvose!
Arba čia kita istorija. Moteris visą gyvenimą kaupė pinigus vasarnamiui įsigyti. Jos dukterys buvo prastai maitintos, valgė košę ant vandens ir nešiojo nešvarius daiktus. Vaikai gėdijosi savo išvaizdos, nes jau pradėjo tyčiotis. O tada mama sutaupė ir nusipirko vasarnamį. Tačiau tarp suaugusių dukrų ji nesukėlė jokio susidomėjimo, absoliučiai. Ir jie taip pat turi Pelenės kompleksą. Tai yra tada, kai moteris gailisi pinigų ir net bando ką nors išmesti iš senų drabužių. Merginos gyveno su nušiurusiais rankšluosčiais virtuvėje, o ne perklijuotomis tapetais, o paskui nieko nekeitė, nes jau buvo pripratusios prie tokio gyvenimo. Skurdas jau buvo jų mintyse, kraujyje, ląstelėse...
Tai yra genetinio skurdo dėsnis. Jei vaikai vaikystėje mato aptriušusius buto kampelius, jie nesąmoningai pradeda programuoti save skurdui. Net Čechovas rašė, kad nuluptos sienos ir purvas neigiamai veikia studentų akademinius rezultatus. Žinoma, juk skurdas ir purvas pradeda slopinti žmogų, o žvilgsnis į niūrią aplinką užprogramuotas kaip nesėkmė.
Gal kas pasakys, kad priešingai – gyvenimas skurde pradeda stimuliuoti suaugusį užsidirbti pinigų, tobulėti, kažką keisti. Galbūt yra ištrūkusių iš genetinio skurdo, bet labai daugeliui tai liko kryžiumi visam gyvenimui.
Galite užsidirbti daug pinigų, sakydami: „mano vaikai turės viską, ko neturėjau“, o jūs, genetinio skurdo prislėgti, išliksite brangias lėkštes lietingą dieną. Jūs ir toliau taupysite sau, manydami, kad „tai padarys būtent tai“. Nes skurdas yra proto būsena. Ir labai sunku atsikratyti jo buvimo sąmonėje, kraujyje, ląstelėse!
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/poleznoe/chto-takoe-geneticheskaya-nishheta.html
