Mūsų smegenys yra labai gerai atitvertos nuo visos chemijos, kuri sklando kraujyje. Tai vadinama kraujo ir smegenų barjeru.
Šioje kliūtyje yra silpnų vietų. Ten įvairios biologiškai aktyvios medžiagos prasiskverbia į smegenis ir su jomis kažką daro. Paprastai tai atsitinka pagumburyje. Mes jau aptarėme hipotalamą tema apie kūno temperatūros reguliavimą. Ten skirtinga chemija pakėlė ar sumažino mūsų temperatūrą.
Taigi, kalbant apie apetito reguliavimą, skirtingi kraujo hormonai, tokie kaip insulinas ir leptinas, taip pat veikia pagumburį. Tai normalu.
Paaiškėjo, kad tulžies rūgštys, kurios susidaro mūsų kepenyse, plaukioja tulžyje ir padeda virškinti riebalus, todėl jie taip pat sugeba patekti į mūsų smegenis ir nugalėti apetitas.
Temoje jau aptarėme tulžies rūgštis apie blogą maisto virškinimą ir sutiko, kad po virškinimo tulžies rūgštys paprastai turėtų būti absorbuojamos į kraują ir grįžti į kepenis.
Apgaulė yra ta, kad po absorbcijos žarnyne ir prieš jai grįžtant į kepenis, tulžies rūgščių kurį laiką yra kraujyje. Su krauju jie plaukia iki pagumburio, įveikia kraujo ir smegenų barjerą ir atbaido mūsų apetitą. Tai yra, jie veikia kaip hormonai.
Įdomiausia tai, kad šis gudrus natūralus mechanizmas veikia tik tada, kai žmogus nepiktnaudžiauja riebalais. Jei tik jis pradeda persivalgyti, tada sutrinka visa ši subtili pusiausvyra su tulžies rūgštimis. Visos tulžies rūgštys yra nukreiptos tik į maisto virškinimą ir jau veikia bet kokį apetitą.
Tai reiškia, kad tai patvirtina faktą, kad pradėjus reguliariai valgyti riebų maistą, tada labai sunku sustoti.
