Turime vieną pažįstamą, kuris iš tikrųjų išvyko gyventi į mišką, o mieste praktiškai neatsiranda. Ir tas dalykas, kad jis turėjo didelių problemų 2010 m. Mažas sūnus užduso lovelėje, o jo žmona nesusitvarkė su sielvartu ir nušoko iš 10 aukšto. Istorija liūdna. Pamenu, kaip jis šešis mėnesius vaikščiojo juodiau nei debesys, nustojo bendrauti su žmonėmis, augino barzdą. Mes labai jaudinomės dėl jo, bet taip lengva eiti pas jį ir pasakyti: "Viskas bus gerai, ar ne, gyvenimas tęsiasi!" - niekas neišdrįso.
Žinoma, jie susikirto keliais buitiniais reikalais. Jis susidomėjo medžiokle ir žvejyba, nusipirko ginklą, reikmenis žvejybai ir dažnai pradėjo dingti miške, paskui ant ežero. Ir tada jis iš viso išėjo gyventi į mišką, pardavė butą, nusipirko sau viską, ko reikia, ir dingo.
Iš civilizacijos privalumų jis turi neperšlampamus drabužius ir batus, užtaisus ir ginklą, dantų šepetėlius. Tai stebina, bet jis pats kuria ugnį, jis taip pat pats gauna maisto, neturi radijo, televizoriaus, grotuvo, telefono, praktiškai neapsipirkinėja. Jis nieko nekviečia aplankyti, ir pats to niekada neprašė.
Savo rankomis padarė sau namelį ir jame gyveno. Ir taip nuo 11 metų amžiaus, o paskui visai dingo. Pasirodo, jis tikrai persikėlė į mišką nuolat gyventi! Be to, žiemą jis net neišėjo, nors šaltis buvo rimtas. Tada mes matėme jį 13-aisiais, jis pardavinėjo kailius, o už gautas pajamas nusipirko vaistų, įrankių ir kitų smulkmenų. Ir tada jis vėl dingo.
Mes jo nematėme 3 metus! Jau buvau pradėjęs galvoti, kad jam kažkas nutiko. Ir tada atsitiktinai susitikome gatvėje. Jis nebuvo panašus į atsiskyrėlį, o su moderniais drabužiais, kaip į medžioklę, nors buvo apžėlęs ir labai senas. Taigi jis pats susirado vieną iš mūsų pažįstamų, nes jam reikėjo durų vyrių, vinių ir šlifavimo akmenų. Man buvo taip įdomu sužinoti apie jo gyvenimą, bet vietoj to kažkodėl pradėjau jam pasakoti apie viską, kas nutiko civilizacijoje per pastaruosius 3 metus. Apie karą Sirijoje, apie olimpines žaidynes Sočyje ir apie karines operacijas Ukrainos rytuose. Jis nenoriai klausėsi manęs, nukreipė visas akis ir tada tik mostelėjo ranka sakydamas: "Taip, po velnių!" Ir viskas, jis atsisveikino ir vėl nuėjo į mišką.
Ir, žinoma, jo vėl nebuvo. Pernai jį apstulbino tai, kas vyksta pasaulyje. Žmogus išėjo kažko parduoti ir nusipirkti, o paskui tokios naujienos. Jie privertė jį užsidėti kaukę, o jis net nežinojo, kas vyksta. Jis, tikriausiai, dar kartą suprato, kad elgėsi teisingai, pasirinkdamas atsiskyrėlį. Ekonominė krizė, karai, visiškas kaukių dėvėjimas, pandemija ...
Vyras atėjo į miestą nusipirkti virvės, kabliukų ir virvelės meškerei, o čia toks beprotnamis vyksta! Aš jam ilgai aiškinau, kas ir kaip prasidėjo. Jis žiūrėjo į mane kaip į idiotą. Juk ten, miške, nereikia dėvėti kaukių, nereikia valgyti antivirusinių vaistų saujelėmis, o jis beveik negydo rankų antibakterinėmis medžiagomis. Tam tikru momentu jis net juokėsi, nors situacija vis dar labai kebli.
Prieš išvykdamas jis nusprendė užduoti man klausimą:
- Ar žinote, koks yra gyvenimo miške grožis?
- Na, ir kuo, - galėjau apmąstyti, bet norėjau išgirsti jo nuomonę.
- Gyvenimo miške ramybė ir ramybė. Niekada nesijaučiau taip gerai, kaip dabar. Nežinau, kas vyksta pasaulyje, nestoviu eilėse dėl mėsos ir pieno - viso to man nereikia. Džiaugiuosi laisve, ramybe, gamta. Jo kvapai ir garsai, ir aš tikrai nebegrįšiu atgal!
Pasirodo, kad šiemet jis miške gyvena jau 10 metų. Ir vis dažniau pagalvoju, kad tikriausiai žmogus pasielgė teisingai, kad sugebėjo išeiti iš civilizacijos!
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/ushel-zhit-v-les-i-dazhe-ne-sobiraetsya-vozvrashhatsya-v-gorod.html
