Visiems jau pasirodė, kad visokių Britų ir Pietų afrikietis viruso padermės, kurios puola net tuos, kurie turėjo covidą, o vakcinos jiems blogiau veikia.
Tuo remiantis pasirodė isteriški kai kurių piliečių pareiškimai, kurie nusprendė sirgti su mūsų gimtųjų namų artimu, kuris apsaugotų juos nuo piktų užsieniečių.
Užsienio virusai pasirodė labiau lipnūs ir, kas ypač nemalonu, jie užpuolė net žmones, kurie sirgo kovomis. Antrą kartą sirgti ta pačia infekcija pasirodė visai realu.
Šią savaitę pasirodė straipsnio panašia tema spaudinys. Jie išbandė pasveikusių žmonių plazmos veiksmingumą apsaugant nuo naujų virusų. Paaiškėjo, kad neutralizuojančių antikūnų titras buvo 3-4 kartus mažesnis, nei tikėtasi. Plazma ne visus saugojo. Todėl jie vėl užsikrėtė.
Vakcina taip pat pasirodė esanti blogesnė, tačiau net ir atsižvelgiant į jos veiksmingumo sumažėjimą, buvo maždaug 5–7 kartus naudingiau skiepytis, nei tik susikaupti antikūnų patiems, sergant kovotėmis.
Čia mane visada užšaldo vis dar skausmingas kai kurių žmonių egocentrizmas, kurie yra tikri, kad galės ramiai sirgti su mūsų brangia namų artele ir kartu nemirti. Vaikinai, iš kur kilo mintis, kad išgyvensi po kovos? Trisdešimtmečiai miršta būtent taip.
Štai dar vienas įdomus dalykas. Visi šie Didžiosios Britanijos ir Pietų Afrikos mutantai greičiausiai mutavo žmonėms, turintiems imuninę sistemą. Ten virusai galėjo gyventi ilgai ir kaupti jėgas.
Taigi užsienyje būtent silpnos gyventojų grupės pasirodo esančios vakcinacijos prioritetu. Jie miršta dažniau, o jų viduje esantys virusai mutuoja į pavojingesnius.
Pas mus vyksta kažkoks laukiškumas. Žmonės atmetami dėl skiepijimo dešinėje ir kairėje. Panašu, kad skiepytis imami tik gražūs, jauni ir stiprūs. Tiesą sakant, šie gražūs ir taip nemirs. Tikriausiai. Būtina skiepyti sergančius ir silpnus. Taigi mes juos išgelbėsime nuo mirties ir save nuo mutantų virusų.
Ar pagalvojai apie tai?
