Tėvynė Kazki: „Don'ka vіtru“ (garso įrašas)

Mažas berniukas Timofijus norėjo susituokti. Vinas užmetė akis aplink mergaites, pozalitsya, ale ni vienas nenorėjo tapti moterimi, bet nebus mav ni hati, ni hliba, ani pleisti, nedoras lieknumas, kuris nėra mav.

Kaimo pakraštyje buvęs buvo tuščias, tarsi nebūtų paėmęs nichto nicoli. Virishiv Timofiy zbuduvati ten khatina. Pasirinkusi kupu prie namo grindų, bule yra paruošta dienai. Pasiėmęs її rinkinius, aptvėręs mintį, prie kurios dіvchini sirіvat svatіv. Visą laiką nemiegojęs, viską apgalvodamas. Tai ant paskutiniųjų vėjo posakių svitankos ir hatinos pripildymo, užmigdytos galvos mėtymo htozna-kudi. Timofijus supyko ir pagrasino prakeiktam vіtrovі:

- Dabar einu pas tavo mažą piršlį ...
Maniau, kad skaitai:
- Oo-oo-hoo-hoo, ateik... A-a-ha-ha, pri-ho-o-od!
Pishov į nužudymus ir sako:
- Noriu grumtis su maža Vitrovos mergaite. Eik su manimi ir tu būsi mano vyresnieji.
Susidi nujautė akis - jie manė, kad Timofijus yra sveikas.

Timofijus sklavas savo paprastus daiktus, pririšęs krepšį prie klubo ir, permetęs jį per pečius, pasilenkęs, pasigirdo garsai. Išovas nėra senas, ir ne du, jei jis barškėjo, lyg vanagas iš dangaus, kratydamas mažą zuikį ir palaidojęs jį savo grioveliais. Pora rėkė, švilpė, lašeliu spruko ant vanago ir leido kiškį praeiti.
- Kaip aš galiu tave pamatyti tiems, kurie paslėpė mano vaiko gyvenimą? - kiškis miegojo dėl mėšlungio.
- Kaip tu gali man padėti, maži, tie bejėgiai zuikiai? Jei žinote, tada sakykite „de live Viter“ su savo mažyliu, nes aš noriu, kad mane perimtų.
- Ne tik sakyk, bet ir parodykime kelią. Mano nuodėmė, koks tu iš mirties vryatuvav, nuvesk tave pas patį Senį, - atėjo kiškis.

Zuikis šoko į priekį, o Timofijus Pišovas nusekė paskui. Išėjome iš miško, vaikštome laukais. Jei užaugęs galite užauginti choloviką, pakabintą, seną jakų medį. Pakeiskite plaukus ant galvos į naują lapų ir obuolių žiedą. Robotu laimėti klaidas - pakelti ir ištiesti išdžiūvusią medžio pusę, tada paimti iš žalio alpinisto dar vieną burną vandens, sutraiškytą nuo kriaušių viryklės, pakelti ir prispausti. Robiv tse taip šauniai, nibi chav.

Timofiy rozregotavsya.
- Ką veiki, choloviče? - miegojusi divak.
- Atgaivinsiu ir atgaivinsiu medį.
- O kas tau bus?
- Aš esu Senis. O ti hto ir kudi mandrush iz triušiai?
- Aš esu Timofijus. Eisiu į piršlio Vitrovo mažąjį donku.
- Aš einu su tavimi. Paklausiu Senio, Abi Yogo Šibeniksas nelaužė mano medžių.
- Hodimo.

Pūs du kartus, rozmovlyayut, o zuikis veržiasi į priekį. Mes atėjome į senojo vіtriska rūmus. Tas, kuris buvo sumanytas didingoje salėje, ir ten bigav, nebylūs posakiai. Taigi švilpukas ir riaumojimas, todėl rūmai smogė ir dakh zd_ymevsya. Smarvė ėmė stovėti priešais duris ir stovėti. Užeikite baimingai.
- Ty vidchinyay, - žadėdamas Timofiy.
- Tai ni, aš žinau Senio stiprybę ir nuožmumą. Yra daug nedorėlių, - atsakė Batko medis. Juos dažę lapai jau gurgė iš baimės.

Dovgosas stovėjo vietoje, kaip Timofijus nemanė, bet ir nemirė, tačiau jie neskambėjo nejaukiai. Laimėk gniaužiančias akis ir atveriančias duris.
Dieve mano! Vіtrisko jakas uostė juos, tada smarvė, trindama kojas, nuskrido, judindama šiaudus, įsikibusi už medžio ir pakibusi.
- Ko jums, žmonėms, reikia treba? - miegojo Batko, jei jis gimė gіlljak.

Tėvas medis pirmiausia kalbėjo, bet Timofiy, jei jis yra, tada jis sugadins savo kalbą.
- Aš atėjau paklausti, Abi Ti neleido savo lamati nuodėmių prieš valandą, kai vaikščiojo mano medžiu.
- Gerai, tebūnie taip. O ko tau reikia? - mieganti Timofija.
Timofiy znayshov nareshty kalba, tačiau trys įdomu, ir praneša:
- Na, aš noriu ištekėti. Tavo si mėlynos spalvos užpildė mane-mane ha-ha-ha-ha, o dabar ni-ni-ni viena iš mergaičių nenori matyti manęs. Aš ateisiu prilygti tavo asilui.

Batko pamojo ranka į baidują.

- Aš nesusitvarkysiu su babskiu teisingai. Eik pas mano moterį.
Smarvė tuoj pat pasitaikė Vėjų Motinai. Vona virė ob_d.
- Taip ir taip, - kalbėdamas Timofiy, - aš ateisiu sutapti su tavo maža mergaite.
- Cha cha cha! - vіtriha buvo išleistas, jau gaisras prie krosnies zaburkotіv. - Jei ant žalio lapo yra žalių lapų, iš kurių išauga romus obuolys, o jei iš vynmedžio tampa vynmedis, padengtas gronomis, tai mūsų maža mergaitė tampa tavo moterimi.

Timofiy nežinojo, kas youmu robiti. Ir Batko įkalino pokerio ir viniką į trobos vidurį, tada iš mažos saujos, daužydamasis ir grauždamasis, įvedė gyvo vandens burną. Yablunya tapo žalia, žydėjo, nuleido stiklinę romo obuolių į dugną, o vynmedis tapo vynuogynu, ištemptu iki stelos ir žvilgėjo gronais.

Mati Vіtrіv jau pradėjo kalbėti apie piktumą. Vis tiek ji atvedė mažą mergaitę Ale. Timofiy pasiliko ir laimėjo - Timofiyevi. Divchina yra maža mėlyna, dabar dangus, akys, tulžis, vasaros pradžioje hmarinka, atidengianti. „Bula won“ yra dedama į marškinėlius, išsiuvinėtus blakitny tsyatochki, ir „sp_dnitsa“, kuri mirga spalvomis, kaip liemenė.
Tėvas Vіtrіv ir Mati Vіtrіv šventė jaunuolius garne, pavyzdžiui, vakarėlyje „Kaztsi“, jie davė jiems dovaną ir pamatė kaimą netoli Timofievo. Ten jaunimas iškart paskambino miegančiam namui ir sukūrė savo namelį. Medžių tėvas ponasajav aplink ją gausiai vyšnios, vyšnios, kriaušės ir obuoliai. Ir prieš žaizdą trobelė tapo tokia garnoja, tarsi ne mav ni pip, ni taverna, ni žandaras.

Aplankė jaunus žmones, gyveno meilėje ir malonėje. Ale prie šilko smuklės smarvės nė iš tolo neprilygo.

- Ei, - paaukštinęs vyną žandarui, - Timofijus, pagerbęs vakarėlį čia, iš šonų, neimk degiklių į mano smuklę. Nibi manyje nėra toks malonus kaip tose užeigose.
- Tu sakai tiesą, - tarė žandaras. - Vynas ir negalvodamas apie truputį degiklio ir svėrimo ritinio gabalėlį. Hiba žmonės nežino, kodėl jie pasistatė savo namus senatvės žemėje? Hodimo, sakyk apie vyresniuosius.
І nuėjo.
- Panas, - smuklininkas sušnibždėjo vadui, - Timofijaus zbuduvavo trobelė tavo žemėje.
- Panas, - pridūrė žandaras, - Timofija turi tokią moterišką garną, jo akyse jau tamsu. Keletą dienų laimėkite kudkudakaką, tarsi parašytą kiaušinį. Tavo sinovi taku b... Tai būtų garai, jakų pyragas ir grietinė ...

O vyresniame amžiuje tai yra tarsi vingtelėjimas, kaip vingtelėjimas akimirksniu, tada šunys išeina trims dienoms, ir tu gali stebėtis tuo, kas gali surūgti. Ne viena mergina pasaulyje nenorėjo grįžti pas ją.

Vadovas guknuv, Abi atvežė Timofija.
- Ar girdėjai grandinės žvaigždes? - miegojęs, tik Timofijus peržengė slenkstį.
- 3 plati šviesa.
- Trečią kartą? - praleidęs galvą, kuris buvo trochas kurčias ir blogas.
- Taip, viskas, - pagavo Timofijų.
- O mogo tata ten negrįžo?
- Ir tada ni! Laimėk, kepk, nešk malkas ant savo pečių visą valandą. Marškiniai ant naujojo atsilaisvino, nelabai. Jak likti piktas. Jie mane paleido iš orkaitės, kad atsineščiau duonos, sūdytos jautienos, ir aš susituokiau kelyje.
- Aš tau duosiu, duosiu porą arklių, duosiu malkų ir atnešiu tau žmogų iš kairės rankos piršto. Jei neatsineši jakų, tada turėtum žinoti: aš paimsiu tavo moterį, o aš užpildysiu trobelę, jakai tu zbuduvav mano žemėje.

Vyresnysis ištepė gaiduką, paėmė vbrannya, o vyresnysis davė dvi varnas ir Timofijų poykhavą. Kur apgauti. Jums buvo sunku atsiskirti nuo mažosios ir naujos Vitrovos trobelės, de vin sumanius tris laimę. Ta mokyklų mainai? Pagimdęs žmonių vbrannyje, sutepė gaiduką ir arklius, o jis pats iš džiaugsmo važiavo pas Senį.

- Taip ir taip, - pasakęs, - vadovas norėtų, abi parsivežiau šį žmogų iš šio mirusio tėčio kairės rankos piršto, bet jei aš jo neatnešiu, tada paimk žmoną ir užpildyk trobelę. Ir nežinau, karšta.
- Negalima barti, žentas, - ramus Batko vіtrіv. - Aš atsiųsiu tau geriausią savo siną, laimėk žinok kelią.

Tėvelis buka koja atsitrenkė į koją, o Vikhorets pasirodė tarsi šokęs ir tylus, tačiau robotui padovanojo ir jakų.
- Tu atvesite Timofiją prie paties kepto brahmi, - paskatindamas Batko pačią mažiausią.

Vikhoretsas užduso gatvėje. Ten, praeinant pro šalį, pasigirdo parako grimasa, o jai skriejant per lauką žolė šoko. Timofijus Išovas sekė paskui jį ir nesiderėjo iki tamsios krosnies. Ten Vikhorets pradėjo sukti ratus vienoje vietoje.
- Ge-ge-ge-e-ji! - sušuko Timofijus.
Prie temryavos pilies pilis turėjo zenknuvą ir pasirodė velnias.
- Ko tu nori, Timofija?
- Žaisk mūsų senatvės chilin.
Velnias znik, kad per yakus mit z'avavis, trimmyuchi senatvės tėvas chuprinai. Žaislinis bovas prie vovch_y odos. Timofijus puolė prie naujo ir žinodamas auksinio žmogaus pirštą.

Pasukęs į senatvę ir ištiesęs auksinį žiedą į jomą.
Vadovas pažvelgė į asmenį ir miegojo:
- O kas apiplėšė mano tėvą?
- Kas yra „mav bidny robiti“? Gulėti prie šiaudų ir dantimis gaudyti blusas. Paklaustas, Abi grįžo namo kartu su onukais.
Vadovas vis dar mielai muša tata, tarsi būtų išpylęs statinę aukso. Vin poklikav syn ir sako:
- Eik, eime pas tave.

Smarvė užuodė truputį išdykusio gėrio, jie patraukė svjatkovo vbrannyą ir pakabino keturis arklius prie skėčio.

- Paimk patarimus į rankas, žinai kelią, - paragindamas vyriausiąjį vyrą kreiptis į Timofiją.
Arkliai taip stipriai trūkčiojo, kad už jų užsidegė cigaretę. Kelias dienas Timofijus pasilenkė priešais įėjimą į pragarą.
- Ge-ge-ge-gėjus! - šaukdamas.
Prie temryavos pirties jis šoko raktą, o tuo pačiu metu buvo ir šortų atplaiša.
- Ko tau reikia, Timofija? - miegojo.
- Ponios, kurios jūsų paprašys, nuveskite jaunus pas senus.
Chorti jau nuėjo į džiaugsmingus. Jie užmetė odą virš galvos ir sugriežtino šilumą.

Jei aš žinojau raktą, Timofiy siv prie šezlongo, apsikabinęs su ėriuku, ėjo jakų viteriu pas savo žmoną, dėl kurios jis visą valandą stengėsi. Ale smuklininkas ir žandaras nedavė jam nė vienos dienos šviesos - gerai, jis galėjo jį patekti į vandens namelį.
Atėjo Iako smarvė ir pasakė:
- Susiekite povіz pana vadovą tame susitikime su svečiu, o dabar musizuokite ir paimkite mus.
- Gerai, einam, - susierzino Timofijus.
Smuklė kinmi poviz їkh prie ąžuolyno, skina medį ir reklamuoja:
- Lizte... Įlipa jakų angelai, sušuksiu: "Pling!"

Užeigos šeimininkas ir žandaras rozzulis ėmė vienas po kito džiūti ant aukštos ąžuolinės krosnies. Jei slapstėsi gilakams, smuklė miegojo:

- Pligati?
- Sveiki, lizte whish! Zvidsy angelai tavęs negriebia.
Jei smarvė pateko į ąžuolo vidurį, žandaras supyko ir miegojo:
- Pligati?
- Ні, lizte whische! Angelai dar negali tavęs gauti.
Nareshty sugalvojo didelę kovą iki pat ąžuolo viršūnės.
Timofijus šaukia:
- Angelai jau atvyko! Laikykis už rankų ir žaisk.

Pirmoji nušoko smuklė ir patraukė už savęs žandarą. Angelai nuvedė juos į krilį ir nunešė pas Dievą ganytis, o Timofijus pasiglemžė batogą ir grįžo prie Vitrovos donkos. Gyveno su savo gausiai rockyvu, metų vaikais ir niekada neišėjo.