Daugelis iš mūsų neteko brangių tėvų. Mama... tėti... skausmas, kurio negalima ištverti. Kai prarandi mylimą žmogų, kai tėvai mus palieka, jaučiame nepakeliamą skausmą, nusivylimą, tuštumą. Bet mūsų tėvai nemiršta, jie tiesiog išeina. Jie negali mirti, kaip ir nemiršta tikra tyra meilė.
Mes visi to bijome. Mes bijome, kad gyvename, gyvename, o vieną dieną staiga nebus nei tėčio, nei mamos. To išvengti negalima, su tuo susidursime visi.
Nepriklausomai nuo to, ar seniai netekote savo tėvų, ar neseniai susidūrėte su skausmu ir kartėliu, žinote, kad jūsų gyvenimas atrodo padalintas į dvi dalis - „prieš“ ir „po“.
Širdyje susidarė tuštuma, ne, net ne skylė. Nepakeliamas skausmas, kuris, kaip sakoma, laikui bėgant silpsta. Ne, laikas negydo, deja, bėgant laikui mes išmokstame gyventi toliau nuo šio skausmo. O ar žinote, ką turime daryti? Toliau gyvenk ir mėgaukis gyvenimu, nors ir su skylute širdyje. To nori mūsų tėvai. Jie nori, kad mes susitvarkytume ir pradėtume gyventi toliau, kad būtų jų tęsinys.
Vienas sunkiausių ir net sunkiausių išbandymų mūsų gyvenime yra tėvų netektis. Tarkime, kad jūs galbūt nesusitvarkėte, keikėtės, niekaip negalėjote rasti bendros kalbos. Gal pabėgote iš namų įgyvendinti savo svajonę, susiejate savo gyvenimą su žmogumi, kuris nemėgo jūsų tėvų, neretai skambindavo. Tai skaudina jus visus, taip pat ir tuos, kurie, priešingai, palaikė labai gerus ir artimus santykius su savo tėvais. Taip yra todėl, kad mes prarandame tuos, kurie buvo su mumis nuo pat pirmų savo gyvenimo dienų. Ir dabar labai sunku priimti, kad nebėra tėvų, ir paleisti.
Tėvai yra pirmieji žmonės, kuriuos matėme šiame pasaulyje. Jie mokė mus kalbėti, sėdėti, vaikščioti, laikyti šaukštą, mokė, kas yra gerai, o kas - blogai, mokė skaityti ir rašyti. Jie mokė visko. Jų dėka mes buvome suformuoti tokie, kokie esame dabar. Jie buvo šventieji!
Tėvai stengėsi, kad mūsų viešnagė šiame pasaulyje mums būtų patogi, mokė išgyventi, kovoti, stengėsi išauklėti kaip vertus žmones. Jie buvo pasirengę atiduoti savo gyvybę už mus, nors, galbūt, kartais pasielgė kažkaip neteisingai.
Jie buvo ten, kai mes sirgome, nubraukė ašaras, kai verkėme, darė viską, kad jaustumėmės gerai. Ir dabar, kai jų nėra šalia, suprantame, kad šiame pasaulyje nėra žmonių, kurie kovotų už mus, kurie mums padėjo, džiaugėsi, žavėjosi, barė, mokė teisingu keliu. Bet jie nėra šalia tik fiziškai!
Jie yra su mumis, mūsų širdyse, mūsų atmintyje. Gaila, kad gyvenimas yra taip sutvarkytas, jog turime atsisveikinti su žmonėmis, kurie mums brangiausi ir artimiausi, su tais, kuriems mes buvome brangiausi, su tais, kurie mums buvo brangiausi! Bet mes neturime kito pasirinkimo, negali būti ir kito kelio. Ir kiekvienas iš mūsų turės išgerti šį skausmą iki dugno. Žaizda širdyje nuolat kraujuos, ypač tomis akimirkomis, kai išgirstame dainą, kuri primena mamą, kai bute staiga randame senus tėvo akinius ...
Labiausiai skauda šeimos šventėmis, kai anksčiau susirinkdavote, tačiau dabar negalite. Ir jūs turėsite išmokti gyventi be jų, bus sunku, bet jūs turite pabandyti. O mūsų tėvai norėjo, kad būtum laiminga. Jie nenorėtų, kad metų metus brauktum ašaras dėl jų kapų. Jie norėtų, kad jūs ir toliau gyventumėte, mėgautumėtės, linksmintumėtės.
Iškart po netekties atrodo, kad ašaros niekada neišsausės. Panašu, kad nusiraminote ir staiga, netinkama akimirka, suprantate, kad „mano tėčio mirė“ arba „mano mamos nebėra“. Ir vėl ašaros, skausmas, atrodo, niekada nesibaigs. Privalai susitvarkyti ir neleisti, kad sielvartas temptų tave į dugną. Tėvai padovanojo tave šiam pasauliui, kad tu taptum daug geresnis, kad taptum laimingas!
Skaudu prarasti tėvus. Bet prašau, gyvenk toliau! Džiaukitės, būkite laimingi, džiaukitės gyvenimu! Tai yra būtent tai, ko norėtų jūsų tėvai, kurie paliko šį pasaulį! Ir atminkite, kad jie visada bus šalia, visada palaikys ir matys, kas su jumis vyksta. Taigi nenusiminkite jų, džiaukitės dėl jų!
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/zhizn/nashi-roditeli-ne-umirajut-oni-prosto-uhodyat-no-vsegda-ostajutsya-s-nami-ryadom.html
