Na... jei gerai pagalvoji, jie gali.
Viskas prasidėjo nuo to, kad man buvo pasakyta, kaip kam nors inkstai krenta ir daužosi į dubens kaulus. Jie tikrai nekrenta taip, bet gali ir susirgti.
Apskritai nefroptozė buvo aprašyta XIII amžiuje. Neįsivaizduoju, kaip buvo, bet paprastai manoma, kad taip buvo tada.
Čia reikia pradėti nuo pat pradžių. Mūsų inkstai nėra skrandyje. Jie guli retroperitoninėje erdvėje. Tai yra, dešinėje ir kairėje stuburo dalyje. Jie ten apgaubti riebalais ir pakibę juose kaip persiko kauliukai persiko viduje.
Ar kada matėte skalbiant duobes, iškritusias iš persikų? Tai tikriausiai atsitinka, bet retai.
Tai atsitinka su nefroptoze, bet retai. Tai būtina tam, kad žmogus užaugtų, taptų suaugęs, o tada staiga prarastų tiek svorio, kiek jis niekada nemetė svorio. Ir jo dideli suaugę inkstai būtų netekę kojų. Nes juos palaiko riebalai.
Tokiems žmonėms gulint gulint, inkstai sėdi savo vietoje, o stovint jie krenta. Jei jie nukrenta daugiau nei 5 centimetrais, tada jis iškilmingai vadinamas nefroptoze.
O dabar, jei riebalų nebėra, inkstai pradeda lįsti link dubens. Kai kurie sako, kad net gali juos ten paliesti.
Viskas būtų gerai, bet inkstas yra susietas su kraujagyslėmis ir šlapimtakiu.
Jei inkstų arterija užspaudžiama, inkstams gali nepakakti kraujo, ir skauda kaip širdį nuo užsikimšusių vainikinių arterijų. Teoriškai būtent tokioje situacijoje inkstai gali supūti ir nukristi.
Laimei, dar prieš nukritus inkstui, inksto savininkas suskaudės ir inkstas grįš į savo tinkamą vietą. Taip viskas reguliuojama.
Daug dažniau iškyla problemų ne dėl arterijos užspaudimo, o dėl šlapimtakio perforacijos. Šlapimas iš inksto neišeis, o inkstai skaudės. Skauda taip pat, kaip ir su akmenimis.
Visa tai skamba šiurpiai, bet retai. Problema ta, kad dažniausiai tai būna moterims ir dažniausiai nuo 20 iki 40 metų. Hipochondrija šioje grupėje yra labai paplitusi. Jiems dažnai skauda pilvą. Tai labai sunku atskirti nuo nefroptozės.
Nefroptozė, kuri skauda, yra tokia reta, kad vienu metu ji buvo vadinama išgalvota liga.
Taip pat svarbu, kad diagnozei būtų naudojami kompleksiniai rentgeno metodai. Diagnozės nustatyti negalima naudojant įprastą ultragarsinį nuskaitymą.
Taigi šios moterys serga dėl nežinomos priežasties ir labai ilgai. Gerai, jei chirurgas spėja, kad skausmas rieda ant jų stovint. Ir jei pačios moterys jau daug skaitė apie nefroptozę, jos taip pat gali kompensuoti savo diagnozę.
Taigi aš sėdžiu ir galvoju: "Kodėl aš tai dabar rašau?" Ar geriau būtų apie tai nežinoti?
