Po Mustafos egzekucijos karinėje stovykloje janišarai ėmė reikalauti Rustemo Pašos kraujo. Ir, norėdamas išgelbėti savo gyvybę, Rustemas Pasha buvo priverstas gėdingai bėgti į sostinę, nors prieš tai suverenas sugebėjo jį pažeminti.
Rūmuose visi nekantriai laukė žinių iš lagerio - kokį sprendimą suverenas priėmė Šehzado Mustafos atžvilgiu.
Rustemas Pasha, atvykęs į rūmus, pakvietė Mihrimahą ir sultoną Khyurremą į savo kabinetą. Ir jis jiems pasakė, kad atvyko su gera žinia - viešpats įvykdė šehzadę.
Mihrimah daugiau nieko neklausė ir tyliai išėjo iš kabineto ir jau hareme visų akivaizdoje, sumokėjęs, atsisėdo ant grindų.
Ji tikriausiai labiau kalta dėl savo brolio egzekucijos, nes būtent Mikhrimah pavogė Mustafos antspaudą, o be šio antspaudo laiškas neturėtų jokio poveikio. Mihrimah žinojo, kad motinos ir vyruko pradėta intriga lemia jos brolio mirtį, tačiau ji pati pasisiūlė jiems padėti. Ir įvykdžius egzekuciją, ji „leido jai nusimesti“, matant visą haremą.
Bayazidui žinia apie egzekuciją pasirodė kaip smūgis. Jis nuoširdžiai mylėjo savo brolį ir tikėjo jo atsidavimu.
Fatma - sultonas ir Gulfemas puolė dėl visko kaltinti Khyurremą ir Rustemą. Abi moterys buvo dosnios žodžiais ir įžeidinėjimais.
Fatma juos pavadino purvinais šakalais, o Bayazidas buvo solidarus su ja, jis, kaip ir visi kiti, buvo įsitikinę, kad jo motina ir Rustemas ranka įvykdė egzekuciją Šehzadei.
Tačiau Alexandra Anastasia Lisowska atsakė:
- Jūs kaltinate mane dėl Mustafos egzekucijos. Patikėkite, mane ši žinia lygiai taip pat liūdina. Ir jei norite sužinoti, kodėl šehzade buvo įvykdyta mirties bausmė, tada atvykę paklauskite apie tai valdovo.
Alexandra Anastasia Lisowska žino, kad šiuo klausimu niekas nedrįs kreiptis į Suleimaną. Juk visi žino, kad viršininko įsakymai nėra aptariami.
