Sultonas-chanimas nekantriai laukė posėdžio dienos, po kurios moteris turėjo rasti laisvę. Ir ta diena pateko į Elifo gimtadienį.
Sultan-khanim uždraudė savo advokatui vaikams pasakyti, kurią dieną vyks teismas. Ji norėjo nustebinti.
Ir pagaliau ta diena atėjo.
Sultonas-chanimas nuėjo į Yoruk-chanų namus manydamas, kad Elifas dirba pas juos, tačiau Qiymet-chanimas per sausai pasikalbėjo su moterimi, o ji įmetė į rankas lankstinuką su adresu ir uždarė duris prieš nosį.
Pagavusi taksi, Sultan-khanim pasiekė namą, kuriame gyveno jos vaikai, ir dar nespėjusi išlipti iš taksi, ji pamatė, kaip automobilis važiavo iki namo, iš kurio išlipo Elifas ir Kahramanas.
Sultonas Khanym nusprendė stebėti savo dukterį ir pamatė jaudinančią jų atsisveikinimo sceną.
Elif paaiškino motinai, kad Kahramanas surengė susitikimą ir ji turėjo likti vėlai.
Sultonas-chanimas iš tikrųjų netikėjo savo dukra, tačiau ji jos net neįpiršo.
Tačiau vos po poros dienų jai buvo atskleista baisi paslaptis.
Kahramanas nusprendė išnešti Elifą iš miesto, tačiau iki vakaro keliai buvo apsnigti ir jie turėjo nakvoti viešbučiuose.
Elifas paskambino Nazlai ir paprašė jos pasakyti motinai, kad ji liks darbe iki ryto, nes banketas buvo atidėtas įmonėje, kurioje ji dirbo.
Sultonas-chanimas negalėjo suprasti, kokį naktinį darbą dirba jos dukra, tačiau nusprendė jos laukti ir visko paklausti. Bet jiems nereikėjo laukti ryto, į jų namus atėjo Defne, kuris Elifo motinai pasakė, kad dukra bandė išsivežti vyrą, o dabar jie kartu ilsėjosi ne mieste.
Sultonas-chanimas ilgai negalėjo užmigti, o po to nusprendė ieškoti Elifo lovoje, kur rado dukters dienoraštį.
Iš to supratau, kad jos vyresnioji dukra buvo nėščia Kahramano.
Laukęs Elifo, Sultanas-chanimas pavadino ją ištirpusia moterimi, gėda šeimai, o po to trenkė jai į veidą, susirinko Nazly ir žodžiais „Aš nebeturiu dukters“ paliko namus.
Nazly bandė paaiškinti motinai, kad Elif neprarado garbės, tačiau Sultonas-chanimas nenorėjo nieko klausyti.
