Keista, bet kartais, kuo labiau padedi žmogui, tuo blogiau jis pradeda su tavimi elgtis... Bet kam reikia pagalbos, kai gyvenime susidaro sunki situacija. Bet kai staiga kažkas pradeda jam padėti, jis tai priima kaip savaime suprantamą dalyką. Nesakau, kad taip yra visiems, tačiau dažniausiai žmogus, kuriam padedama, tampa reiklus, kažkaip pavydus ir išrankus. Kodėl tai vyksta? Gal tada neturėtumėte niekam padėti? O gal vis dėlto reikia padėti, nepaisant staigios agresijos?
Kartą legendinis dainininkas Utesovas gatvėje sutiko verkiančią moterį. Vyras negalėjo praeiti pro šalį ir nusprendė paklausti, kas nutiko. Moteris pasakojo nemalonią istoriją, kad labai ilgai taupė pinigus, kad paklotų stalą per savo gimtadienį, tačiau dabar staiga atrado, kad dingo piniginė. Utesovui buvo taip gaila vargšo, kad jis paprasčiausiai davė jai prarastą sumą. Tačiau moteris nenuleido rankų ir toliau verkė.
- Kodėl tu verki? - paklausė dainininkė. - Aš tau daviau pinigų.
- Taip, - įsižeidusi atsakė mergina. - O piniginė?!
Ką galite galvoti tokioje situacijoje? Tai, kad moteris godi, jai neužtenka, ar ji siaubingai nedėkinga? Iš tikrųjų moteris patyrė nuostolių, ir jai reikia daugiau nei pagalbos. Ji nori pasiekti tokį efektą, tarsi nieko neatsitiktų, kad visiškai atsikratytų nemalonių aplinkybių. Kas čia blogo? Juk moteris, regis, nori jaustis apsaugota?
Kiekvienas žmogus nori jaustis apsaugotas. Vienas žinomas filosofas savo knygoje „Apie gyvūnus ir žmogų“ parašė įdomios informacijos.
Jei palyginsime žmogų, mažą naujagimį ir gyvūnus, ką tada galima pastebėti? Žmogus meluoja taip negindamas, o jaunikliai moka gauti maisto, o vabzdžiai jau moka judėti. Žmogus turi viską išmokti labai ilgai, o norėdamas sužinoti apie jį supantį pasaulį, jis nieko nesupranta ir nežino, kaip. Tačiau žmogui suteikiama intelekto, jis yra vienintelis padaras, galintis visiškai augti ir tiesiog žiūrėti į dangų. Jis gali užsidirbti pinigų, plėtoti savo žinias, melstis Dievui ...
Todėl žmogui labai neramu ir net skaudu suvokti savo nesaugumą ir bejėgiškumą. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl jis pradeda fantazuoti apie pagalbą ir nori ne tik dalyvauti, bet ir dėl jo buvo nuspręsta visiškai viskas. Tai atsitinka ne kiekvienam žmogui, o tik tiems, kurie negali užmegzti brandžių santykių ir subręsti nuo savo nesaugumo. Priešingu atveju jis ieškos nesubrendusios gynybos.
Štai dar vienas pavyzdys. Vaikystėje vaikui atrodo, kad jo tėvai yra „visagaliai“, nes jie išsprendžia visas jo problemas ir daro gyvenimą patogų. Jaukumas, šiluma, maistas, priežiūra. Metams bėgant šis tikėjimas tėvais pamažu tirpsta, bet ne iki galo. Kažkas gali gyventi su tėvais iki senatvės, nes taip jie jaučiasi apsaugoti, o kiti sugeba subręsti ir patys tapti „visagaliu“ suaugusiuoju. Tačiau visi turi vilties, kad „visagalė“ mama sugebės išspręsti problemas, o jai atsisakius kyla pasipiktinimas. Beje, tai priskiriama nemeilei, tačiau viskas yra kitaip. Tiesiog žmogus nesąmoningai nori visai nejausti nepasitenkinimo!
Kai tik kyla nepasitenkinimas ir įtampa, malonumas dingsta. Tačiau ši labai „visagalė“ motina, nuo kurios žmogus nori gauti apsaugą, taip pat yra nesunaikinama. Galite ją įžeisti, su ja elgtis šelmiškai, būti nedėkinga, ji gali visa tai ištverti. Ir iš viso to išplaukia, kad kuo labiau palaikome kitų, tų, kuriems reikia pagalbos, fantazijas, tuo labiau išprovokuojame juose agresijos išpuolius.
Net jei ir padedame žmogui iš visos širdies, nereikia tikėtis, kad jam bus padėkota, veikiau verta laukti agresijos. Nes žmonių galvose dėl visko kaltas tas, kuris gali viską!
Taip pat skaitykite: 7 jūsų nagų būklės, galinčios parodyti kūno problemą
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/pochemu-k-nam-otnosyatsya-tem-huzhe-chem-bolshe-my-pomogaem.html
