Mano vaikai, būdami maži, nuolat prisipažindavo man meilę, kaip tik. Kartais net sakydavo: „Aš irgi tave myliu“, ir aš nustebau, nes tai skambėjo kaip atsakymas į mano išpažintį, bet aš nieko nesakiau. Ir tada aš tiesiog atsakiau: „Ir aš tave myliu dar labiau“.
Stengdavausi užsirašyti visas smulkmenas apie savo vaikus. Pirmieji dantys, pirmieji žodžiai, pirmieji nuostabūs darbai, kurie palietė ir privertė nusijuokti. Dabar išsiimu savo širdžiai mielus užrašus, vartau juos ir net neatsimenu kai kurių akimirkų. Ir man dėl to gėda. Jaučiuosi kaltas, kad pamiršau tai, kas anksčiau buvo taip svarbu.
Man atrodo, kad prisimenu viską, kas nutiko mano vaikams, prisimenu, kaip vaikystėje žaidėme, kaip glosčiau jiems plaukus, tokius šilkinius ir švelnios, tarsi mažos rankytės mane apkabindavo, kaip gailėjausi dėl dar vieno nubrozdinimo, kaip su jomis džiaugiausi pirmaisiais sėkme verkiau dėl kai kurių jų nesėkmių, kaip aš nemiegojau naktimis, kai mano kūdikiai sirgo dėl karščiavimo, gerklės skausmo ar nakties košmaras. Tokios naktys, atrodytų, nė kiek nepamirštamos, bet ne. Buvau ten, bet kodėl tiek daug praeities prisiminimų tiesiog išblėso?
Taip, mes pamirštame didžiąją dalį to, ką gyvenome. Net jei tai susiję su mūsų brangiais vaikais. Ir tos naktys taip pat bus pamirštos. Ir taip pat tuos, kai vaikai tiesiog negalėjo užmigti, o aš glosčiau jiems nugarą, o jie prisipažino man meilę ir pabučiavo į skruostą.
Jų dovanos, mielos šypsenos, neteisingai ištarti žodžiai, pokalbiai apie kažką stebuklingo, pasirodymai darželyje ir mokykloje. Prisiekėme, kad tokių akimirkų niekada nepamiršime, nes jos labai ryškios ir įsimintinos.
Kartais manome, kad mūsų smegenys yra kaip kompiuteris, ir visi prisiminimai tikrai pateks į atskirą aplanką, pavadintą „Svarbu“. Tačiau iš tikrųjų viskas yra visiškai kitaip. Ir dabar jaučiuosi kaltas, kad kažkaip pamiršau tai, kas buvo taip svarbu. Juk tikriausiai apie tokias akimirkas vėliau turėjau pasakoti anūkams.
Pasirodo, jūs negalite patikėti savo smegenims svarbios informacijos, jos arba ją ištrins, arba paslėps už kokių nors kitų prisiminimų. Aš esu mama, turiu atsiminti visas smulkmenas ir smulkmenas apie savo vaikus, tiesa?
Dėl tokios netekties liūdna ir slegia. Ir aš tik dabar tai supratau. Norime, kad visa mūsų vaikų vaikystė būtų prisiminta kaip mėgstamas filmas. Tačiau kartais savo mėgstamą filmą prisimename dar geriau! Bet kodėl gi ne su vaikais?
Manau, kad visi turime suprasti, kad net ir neprisimename kai kurių svarbių akimirkų, jos vis tiek yra ta gija, kuri mus sieja su vaikais. Jie sukuria mūsų santykius su vaikais, ir šie santykiai trunka visą gyvenimą.
Taip, kai kurios praeities detalės gali būti prarastos, tačiau jos visos yra vieno didelio paveikslo dalis. Mes nematome jų atskirai, bet kaip visuma vaizdas mums matomas, ir jis yra gražus. Atsiminimų neprisimename, bet iš jų jaučiame emocijas.
Vaikai, aišku, irgi nedaug ką atsimena, bet motiniško švelnumo ir meilės dėka jie keičiasi, tampa geresni, taip tarp mūsų užsimezga ryšys.
Mielos jaunos mamos, žinoma, kiekvieno prisiminimo popieriuje užfiksuoti neįmanoma, bet pabandyti tai padaryti verta. O mamoms, turinčioms vyresnius vaikus, patarčiau neužsikabinti taip, kaip aš, ant tų akimirkų, kurios kažkur dingo iš atminties. Svarbu, kad visos šios akimirkos paliko malonų pėdsaką jūsų ir jūsų vaikų gyvenime! Ir aš tikrai pasieksiu tai, suprasiu, suprasiu ir paleisiu savo kaltę...
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/samoe-hudshee-v-materinstve-nevozmozhnost-vspomnit-vse-do-maloj-krohi.html
