Mes užaugome be interneto, neskambinome vieni kitiems prieš eidami pasivaikščioti, mokytojai nerašė prašymų tėvų pokalbiuose, o tėvai negalėjo mums paskambinti, kai vėlavome namuose. Užduoti užduotį praleidę mokyklą, eidavome pas klasės draugą, nuo lopšio mus mokė būti nepriklausomiems, visada viską valgėme, turėjome režimą ir buvome nubausti. Dabar jau išsiskyrė būrys psichologų, kurie teigia, kad kiekvienas iš mūsų dėl tokio auklėjimo patiriame vaikystės traumų. Tačiau su švelnumu ir džiaugsmu prisimename savo vaikystės metus, suprasdami, kad mūsų vaikai to neturės... Taip, kažkas buvo keista, o gal ir ne taip. Bet taip buvo visiems, o mes vis dar beprotiškai mylime savo tėvus ir dėkojame jiems už vaikystę!
Nebuvo bendro miego. Dabar jauni tėvai miega su vaikais beveik iki mokyklos baigimo. O tėvai mus mokė, kad tėvai miega atskirai, o vaikai – atskirai, ir atlaidų nebuvo.
Mus mokė būti nepriklausomiems. Mes patys ėjome į mokyklą ir atgal, galėjome patys gaminti maistą net pirmoje klasėje, tvarkėme namus, kol tėvai dirbo, netgi prižiūrėjome jaunesnes seseris ir brolius. Pamokas darėme patys, taip pat patys užsiregistravome į būrelius, sekcijas. O kartais tekdavo trypčioti į kitą miesto galą dėl siuvinėjimo, mezgimo, šokių ar futbolo. Viską darė patys. Dabar viskas sprendžiama telefonu, jei tėvai negali sutikti vaiko iš mokyklos, nuvesti į būrelį ar pasėdėti su juo namuose, seneliai yra prijungti. Žaidėme ir patys. Žinoma, nes dabar gyvenimas tapo daug pavojingesnis nei anksčiau.
Kairiarankiai buvo perkvalifikuoti į dešiniarankius. Man tai visada atrodė taip kvaila, bet anksčiau tikrai vaikai buvo beveik pririšti prie kairės rankos prie kūno, kad tik nebandytų su ja rašyti. Manau, kad nėra skirtumo, kuria ranka žmogus ką nors daro, svarbiausia, kad jis tai padarytų gerai.
Mes visada viską baigdavome, nes vyresnieji mus priversdavo. Dabar, jei suvalgei viską, eik ir vaikščiok. Taip pat mus maitino valandomis. Beje, kai vaikai buvo kudikiai, as irgi maitindavau juos griežtai kas 3 val., nes taip sake gydytoja. Kiek aš tada kentėjau ir kiek kentėjo mano vaikai...
Mano vaikystėje visi berniukai buvo trumpai kirpti, o mergaitės dažniau su ilgais plaukais, lankeliais, kirpčiukais. Dabar viskas atvirkščiai. Neteisiu, kiekvienas reiškiasi kaip nori, bet man atrodo, kad anksčiau viskas buvo kažkaip labiau organizuota, dabar moksleiviai turi per daug laisvės.
Buvome nubausti. Taip, aš irgi skraidžiau su diržu, o vaikystėje ne kartą gyniau skirtą laiką buto kampuose. Bet man iškart tai buvo atidėta, nes taip elgtis neįmanoma. Dabar pabandyk, pasodink vaiką į kampą, tuoj prasidės pasipiktinimas, o tada iškyla vaikystės traumos, o tėvai greitai bus nurašyti kaip toksiški. Bet mes mylime savo tėvus, nepaisant kampo ir diržo. Anksčiau net darželiuose vaikai būdavo statomi į kampą, o dabar tiesiog pasodina ant aukštos kėdutės, ir net tada tai ne visada pavyksta.
Turėjome rutiną. Iki mokyklos miegodavome dieną, vakare eidavome miegoti tuo pačiu metu, pietaudavome ir vakarieniaudavome pagal režimą. Dabar, jei vaikas nenori miegoti dieną, jo neverčia, bet jei mėgsta nemiegoti iki 12 valandos nakties, tai nėra ko jaudintis. Na, jei jis nenori barščių ar košės, tai nesąmonė, tada suvalgys traškučius.
Sauskelnes naudojame retai. Su pirmuoju vaiku man sauskelnės buvo retenybė. Vaikas buvo labiau su sauskelnėmis arba tiesiog „sukamas“ ant šluostės. Bet per metus jau susidraugavome su puodu. Dabar vystyklai tapo madingi, ir daugelis mamų jas deda savo mažyliams iki ketverių metų!
O mano vaikystėje tėvai niekada neatsiprašė savo vaikų! Ir nesijautė blogai. Šiuolaikiniai tėvai atsiprašo savo vaikų, tada paaiškina, kodėl juos nubaudė ar jie šaukė ant jų, o tada jie taip pat nuperka dovaną kaip susitaikymo ženklą, o aš to nedarau suprasti.
O kokia buvo jūsų vaikystė ir kokių auklėjimo principų laikotės su vaikais?
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/psihologija/ranshe-bylo-po-drugomu-chto-bylo-v-nashem-detstve-i-nikogda-ne-proizojdet-v-detstve-nashih-detej-i-vnukov.html
