Laikas, kurį praleidžiame su seneliais, yra toks brangus mums visiems! Daugeliui labai pasisekė, ir net suaugę jie gali aplankyti brangius senus žmones. Tai tokia laimė apkabinti savo brangų žmogų, pasinerti į žilų plaukų spyną, paglostyti skruostą ir pažvelgti į mylinčias akis. Mūsų močiučių ir senelių akys tokios išmintingos, kupinos supratimo ir nuoširdžios meilės! Net ir gyvenimo metu jie mus saugo, lepina, saugo nuo visko blogo. Per savo gyvenimą jie tampa mūsų angelais sargais.
Kai mūsų seni žmonės išvyksta į kitą pasaulį, mes patiriame nepakeliamą skausmą. Atrodo, kad šio skausmo visiškai negalima lyginti su niekuo. Man skauda širdį, atmintyje stiprus švelnus glėbys, ašaros kaip upė. Ir tada mes turime Angelus sargus. Jie nėra tokie patys, kaip pavaizduoti bažnyčios vaizduose - su sparnais. Būtent mūsų seneliai ir močiutės tampa mūsų angelais sargais, kurie net po mirties apsaugo mus nuo visko blogo. Ir jie gyvena tol, kol mes juos prisimename ...
Kiekvieną minutę mylimos mūsų senelių ir močiučių akys žvelgia į mus iš dangaus. Jie mato viską, kas mums nutinka. Palikę šį pasaulį, jie ir toliau mus myli, duoda užuominų ir rūpinasi.
Seneliai mato, kaip mes užaugame, kaip keičiamės, ir, deja, mums lemta pamatyti, kaip jie juos palieka. Kai vaikystėje žmogus netenka močiutės ar senelio, tai jam tampa labai triuškinančiu ir skausmingu smūgiu. Taip, taip yra dėl to, kad prarandame artimuosius, bet ir dėl to, kad tarp anūkų ir jų senelių yra labai subtilus ypatingas ryšys. Šis ryšys yra šiek tiek kitoks nei su tėčiu ir mama. Jūs, žinoma, girdėjote, kad seneliai labiau myli anūkus nei savo vaikus? Tai tiesa! Tik jie taip brangina ir puoselėja, lepina mus, dievina net tada, kai mes suklupome ar elgiamės nepaklusniai. Tik jie yra pasirengę praleisti visą savo laisvalaikį, kad tik galėtų pasportuoti su anūkais. Tik jie yra pasirengę skirti visą pensiją, kad tik pamalonintų anūkų kelius.
Ir dabar, kai šis ryšys žlunga, tiksliau, miršta mūsų seni žmonės, mes, jų vaikaičiai, jaučiame ypač didelę netektį. Ypač tada, kai netektis įvyksta vaikystėje, vaikui taip sunku suprasti įvykusio sielvarto priežastis ir neišvengiamumą.
Tėvams taip pat sunku. Pirma, jie praranda mamas ir tėčius. Antra, labai sunku paaiškinti vaikui, kodėl taip atsitiko. Svarbu viską pasakyti taip, kaip yra, svarbu kalbėti nevengiant. Negalite uždrausti vaikui verkti, jis turi tai kentėti, jausti, išmesti skausmą. Tik tiesa gali būti geras ginklas tėvams prieš vaiko depresiją. Ne, nereikia kalbėti apie religiją, nereikia painioti ir taip painiojamos vaiko sąmonės. Tik reikia paaiškinti, kad mirtis yra neišvengiama, kad ji ilgainiui aplenks visus. Vaikas viską supras per skausmą, per laiką, bet tikrai supras.
Po kurio laiko mes, anūkai, nebetikime, kad seneliai bus su mumis visą gyvenimą. Bet jų amžinasis gyvenimas yra būtent mūsų atmintyje. Kol mes atsimename, jie gyvi. Tegul ne žemėje, o mūsų širdyse.
Prisimink savo mirusius protėvius. Prisiminkite, kaip praleidote laiką kartu, kaip juokėtės, žaidėte, vaikščiojote, vakarieniavote kartu. Prisiminkite, ko jie jus mokė, kaip palaikė, ką patarė. Tai buvo mūsų seneliai, kurie išmokė būti savimi! Mes esame jų sielos veidrodis, jų atspindys, jie yra kiekviename iš mūsų. O kol esame gyvi, gyvi ir mūsų protėviai! Ši meilė yra ypatinga!
Mūsų seneliai tampa mūsų angelais sargais ...
Taip pat skaitykite: 7 jūsų nagų būklės, kurios gali reikšti kūno problemą
Originalus straipsnis paskelbtas čia: https://kabluk.me/poleznoe/pokinuvshie-nas-dedushki-i-babushki-stanovyatsya-nashimi-angelami-hranitelyami.html
